Pirmieji Vilniaus taksi ir sovietinis parkas
Pirmieji taksi pasirodė Vilniuje dar tarpukariu, kai keli privatūs vairuotojai siūlė pavėžėjimo paslaugas keleiviams iš geležinkelio stoties ar centrinės aikštės. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo, Sovietų Sąjungos laikotarpiu, taksi sistema tapo organizuota ir kontroliuojama valstybinės įmonės – vadinamojo Vilniaus taksi parko. Čia buvo registruojami visi miesto taksistai, laikomi automobiliai, vykdoma priežiūra ir planuojami maršrutai.
Tuo metu taksi parkas buvo tarsi atskiras pasaulis. Vairuotojai turėjo laikytis griežto grafiko, kas rytą pasiimti automobilį, o vakare grįžti ir atiduoti jį techninei apžiūrai. Automobiliai buvo skirstomi pagal techninę būklę – naujesnės „Volgos“ atitekdavo geriausiems, labiausiai patyrusiems vairuotojams. Kiti vairavo „Žigulius“ ar „Moskvichus“. Nors darbas nebuvo lengvas, jis suteikdavo tam tikrą prestižą – taksistai buvo gerai informuoti, pažinojo miestą ir turėjo daug pažinčių.
Kasdienybė, kupina iššūkių ir nuotykių
Senieji taksistai prisimena, kad jų darbas buvo kupinas įdomių situacijų. Kai kurie keleiviai – vietiniai menininkai, politikai ar atvykę turistai – atskleisdavo įdomių istorijų. Naktiniai reisai dažnai baigdavosi netikėtai – vieni keleiviai prašydavo užsukti „tik trumpam“ į barą, kiti bandydavo sumokėti cigaretėmis ar net mainais į butelį benzino. Nepaisant visko, tarp taksistų vyravo stipri draugystė ir savitarpio pagalba. Jei vieno automobilis sugesdavo, kitas visada sustodavo padėti – tai buvo nerašyta garbės taisyklė.
Pasak senųjų vairuotojų, žiemą važinėti būdavo ypač sudėtinga. Automobiliai dažnai strigdavo šalčiuose, o šildymo sistemos veikdavo prastai. Tačiau keleiviai vis tiek laukdavo, o taksistai – niekada nepavesdavo. Kiekvienas iš jų turėjo savo „maršrutą“, mėgstamas gatves ir net klientus, kuriuos veždavo metų metus. Tai buvo daugiau nei darbas – tai buvo gyvenimo būdas.
Taksi parkas po nepriklausomybės
Po 1990 metų viskas pasikeitė. Valstybinis taksi parkas ėmė nykti, o į rinką įžengė privatūs vežėjai. Automobiliai tapo įvairesni, o keleiviai – reiklesni. Nebereikėjo taksometrų su rankiniais skaičiavimais – į jų vietą atėjo elektroniniai prietaisai, o vėliau ir mobiliosios programėlės. Kai kurie senieji vairuotojai liko ištikimi amatui, bet daugelis pasitraukė – naujoji ekonomika ir konkurencija pareikalavo kitokio požiūrio.
Šiandien taksi parkų, kokius pažino senieji vairuotojai, beveik nebėra. Juos pakeitė modernios pavėžėjimo įmonės, tačiau Vilniaus gyventojų atmintyje taksi parkas išlieka kaip nostalgiškas prisiminimas – vieta, kur dirbo charizmatiški žmonės, žinoję kiekvieną gatvės posūkį ir kiekvieno keleivio nuotaiką.
Automobiliai, tapę epochos simboliu
Kiekvienas laikotarpis turėjo savo taksi simbolius. Šeštajame ir septintajame dešimtmečiuose tai buvo legendinės „Volgos“, kurių salonai kvepėjo benzinu ir dirbtine oda. Aštuntajame dešimtmetyje jas keitė „Žiguliai“, o vėliau – pirmieji vakarietiški modeliai. Kai kurie vairuotojai prisimena, kad važinėti su „Volga“ reiškė būti lyg privilegijuotam – toks automobilis traukė dėmesį ir simbolizavo patikimumą.
Ne vienas buvęs taksistas savo automobilį vadindavo „darbo draugu“. Jie patys taisydavo, plovė, prižiūrėjo – tarsi šeimos narį. Kai kurių senųjų automobilių nuotraukos iki šiol išliko archyvuose ar asmeniniuose albumuose – tai primena laikus, kai kelionė taksi buvo tikras įvykis, o ne paprastas pervažiavimas.
DUK
Kada įkurtas pirmasis Vilniaus taksi parkas?
Oficialus Vilniaus taksi parkas pradėjo veikti po Antrojo pasaulinio karo – apie 1950 metus. Tuo metu tai buvo valstybinė įmonė, valdžiusi visą miesto taksi infrastruktūrą.
Kokie automobiliai tuo metu buvo naudojami?
Dažniausiai naudojamos „GAZ Volga“, „Žiguli“ ir „Moskvich“ markės mašinos. Kiekvienas modelis simbolizavo tam tikrą laikotarpį ir statusą.
Ar senieji taksi parkai išliko iki šių dienų?
Ne, po nepriklausomybės dauguma senųjų parkų buvo uždaryti ar privatizuoti. Dabar jų vietoje veikia modernūs vežėjai, tokie kaip „Bolt“ ar „Uber“.
Kur buvo įsikūręs pagrindinis taksi parkas Vilniuje?
Pagrindinis parkas buvo Švitrigailos gatvėje, netoli geležinkelio stoties – ten stovėjo dešimtys automobilių, o teritorijoje veikė remonto dirbtuvės ir degalinė.
Ar senieji taksistai dar dirba?
Kai kurie iš jų vis dar sėda prie vairo, tačiau dauguma jau išėjo į pensiją. Visgi jie išlieka gyva miesto istorijos dalimi ir dažnai kviečiami į renginius ar interviu.
Žmonės, kurie pažino miestą iš arti
Taksi parkas – tai ne tik automobiliai ir kelionės, bet ir žmonės, kurie kūrė miesto kasdienybę. Senieji taksistai buvo tylūs liudininkai – jie girdėjo tūkstančius pokalbių, matė besikeičiančius laikus ir visada buvo ten, kur miestas gyvas. Nors jų parkų jau nebėra, jų dvasia liko gatvėse, kur vis dar girdisi ratų dundesys ir žibintų atspindžiai Neries paviršiuje. Tai gyva sostinės istorijos dalis, įamžinta ne muziejuje, o pačiose gatvėse, kur kiekvienas posūkis primena praeitį.
