Kai užgęsta šviesos ir ekrane pasirodo pirmieji nerimą keliantys vaizdai, mūsų kūnas reaguoja akimirksniu: širdies ritmas padažnėja, delnai ima drėkti, o raumenys įsitempia. Tai – natūrali fiziologinė reakcija į pavojų, tačiau paradoksalu tai, jog mes patys savanoriškai pasirenkame šią būseną, įsijungdami gerą siaubo filmą. Žiūrėti siaubo kiną yra tarsi važiuoti amerikietiškais kalneliais: mes trokštame to adrenalino antplūdžio, žinodami, kad iš tikrųjų esame saugūs ant savo sofos. Tačiau ar tikrai? Geriausi šio žanro kūriniai sugeba peržengti ekrano ribas, įsibrauti į mūsų pasąmonę ir priversti suabejoti kiekvienu šešėliu kambaryje net ir filmui pasibaigus. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas daro siaubo filmus tokiais paveikiais, kokius subžanrus verta išbandyti ir kurie filmai privers jus miegoti su įjungta šviesa.
Siaubo psichologija: kodėl mus traukia baimė?
Mokslininkai ir psichologai ilgai tyrinėjo fenomeną, kodėl žmonės moka pinigus už tai, kad būtų išgąsdinti. Atsakymas slypi mūsų smegenų chemijoje. Kai žiūrime siaubo filmą, mūsų smegenys išskiria galingą neuromediatorių kokteilį: dopaminą, endorfinus ir adrenaliną. Tai sukelia euforijos jausmą, panašų į tą, kurį patiriame po intensyvios treniruotės ar ekstremalaus sporto.
Be cheminės reakcijos, egzistuoja ir psichologinis aspektas, vadinamas „kontroliuojama baime“. Tai galimybė susidurti su mirtimi, smurtu ar antgamtiniais reiškiniais saugioje aplinkoje. Tai tarsi repeticija blogiausiam scenarijui. Mes mokomės įveikti stresą, o sėkmingai „išgyvenę“ filmą iki pabaigos, jaučiame savotišką palengvėjimą ir pasitenkinimą. Be to, siaubo filmai dažnai tarnauja kaip katarsis – būdas išlieti susikaupusį nerimą ar agresiją.
Kultinė klasika, suformavusi žanrą
Norint suprasti šiuolaikinį siaubo kiną, būtina atsigręžti į filmus, kurie padėjo pamatus. Tai kūriniai, kurie nepaseno ir vis dar geba sukelti šiurpuliukus, nepaisant to, kad buvo sukurti prieš kelis dešimtmečius.
- „Egzorcistas“ (The Exorcist, 1973): Dažnai vadinamas baisiausiu visų laikų filmu. Jo stiprybė slypi ne tik specialiuosiuose efektuose, bet ir tikroviškame, dokumentiniame stiliuje bei religinėje baimėje. Demono apsėstos mergaitės istorija šokiravo pasaulį ir privertė žiūrovus nualpti kino teatruose.
- „Švytėjimas“ (The Shining, 1980): Stanley Kubricko šedevras, paremtas Stepheno Kingo romanu. Čia baimė kyla ne iš staigių gąsdinimų („jump scares“), bet iš lėtai augančios beprotybės, klaustrofobijos ir izoliacijos jausmo didžiuliame viešbutyje.
- „Helovinas“ (Halloween, 1978): Filmas, kuris išpopuliarino „slasher“ (skerdynių) subžanrą. Johno Carpenterio sukurta Michaelo Myerso kaukė ir minimalistinė, bet šiurpi muzika tapo neatsiejama popkultūros dalimi.
Modernus psichologinis siaubas: kai priešas yra tavo galvoje
Pastarąjį dešimtmetį stebime siaubo kino renesansą, kurį kritikai dažnai vadina „intelektualiuoju siaubo kinu“ (angl. elevated horror). Šie filmai mažiau remiasi pigiais triukais ir daugiau dėmesio skiria traumoms, sielvartui bei sudėtingiems santykiams. Baimė čia kyla iš emocinio diskomforto ir egzistencinio nerimo.
Puikus to pavyzdys – režisieriaus Ari Asterio filmas „Paveldėtas“ (Hereditary). Iš pirmo žvilgsnio tai istorija apie šeimos prakeiksmą, tačiau gilesniame lygmenyje filmas nagrinėja sielvartą, psichines ligas ir tai, kaip tėvų nuodėmės persiduoda vaikams. Tokie filmai dažnai palieka žiūrovą ne tiek išsigandusį, kiek emociškai sukrėstą ir susimąsčiusį. Kitas ryškus pavyzdys – „Ragana“ (The Witch), kurioje baimė kyla iš religinio fanatizmo ir paranojos XVII a. Amerikoje.
Antgamtiniai reiškiniai ir vaiduoklių medžioklė
Jei ieškote klasikinio pasivažinėjimo su daugybe staigių krūptelėjimų, Jameso Wano sukurta „Išvarymo“ (The Conjuring) visata yra nepralenkiama. Šie filmai, dažnai reklamuojami kaip „paremti tikrais įvykiais“ iš Ed ir Lorraine Warrenų bylų, meistriškai naudoja garsą ir vaizdą įtampai sukurti.
Šio tipo filmuose svarbiausia yra atmosfera. Tyla, kurią staiga nutraukia durų girgždesys, šešėlyje judantis siluetas ar už nugaros pasigirdęs plojimas – visa tai yra kruopščiai sukonstruota choreografija, skirta manipuliuoti žiūrovo nervų sistema. Nors formulė atrodo paprasta, ją įgyvendinti kokybiškai yra sudėtinga. Prasti antgamtiniai filmai dažnai piktnaudžiauja kompiuterine grafika (CGI), tuo tarpu geriausiuose naudojami praktiniai efektai ir grimas, kurie suteikia vaiduokliams ir demonams apčiuopiamo, fizinio baisumo.
Azijos siaubo kinas: visiškai kitokia baimės filosofija
Negalima kalbėti apie kraują stingdančius filmus, nepaminėjus Azijos kino indėlio. Japonijos (J-Horror) ir Pietų Korėjos kūrėjai turi unikalų požiūrį į baimę. Vakarietiškame kine blogis dažnai yra nugalimas arba bent jau suprantamas. Azijos siaubo filmuose prakeiksmas dažnai yra neišvengiamas, nelogiškas ir nesustabdomas.
Klasikiniai pavyzdžiai, tokie kaip „Skambutis“ (Ringu) ar „Pagieža“ (Ju-On), naudoja lėtą tempą ir vizualinį keistumą. Vaiduokliai čia juda nenatūraliai, o garsai (prisiminkite tą šiurpų gerklinį traškėjimą iš „Pagiežos“) įsirėžia į atmintį ilgam. Azijos siaubo filmai dažnai palieka žiūrovą be vilties, su jausmu, kad nuo antgamtinių jėgų pasislėpti neįmanoma, nesvarbu, kur bėgtumėte.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar siaubo filmai gali pakenkti psichikai?
Daugumai suaugusiųjų siaubo filmai yra saugi pramoga. Tačiau jautrios psichikos žmonėms, vaikams ar tiems, kurie turi potrauminio streso sutrikimų, jie gali sukelti nemigą, nerimą ar pasikartojančius košmarus. Svarbu pažinti savo ribas ir nežiūrėti turinio, kuris sukelia pernelyg didelį stresą.
Kuo skiriasi trileris nuo siaubo filmo?
Nors ribos dažnai persidengia, pagrindinis skirtumas yra tikslas. Trilerio tikslas – sukurti įtampą, jaudulį ir intrigą (dažniausiai realistiškame kontekste). Siaubo filmo pagrindinis tikslas – sukelti baimę, šleikštulį ar siaubą, dažnai pasitelkiant antgamtinius elementus arba ekstremalų smurtą.
Kodėl kai kurie žmonės visiškai nebijo siaubo filmų?
Tai priklauso nuo individualaus empatijos lygio ir gebėjimo atsiriboti. Kai kurie žmonės žiūri į filmą tik kaip į techninį kūrinį (stebi vaidybą, efektus), todėl neįsitraukia emociškai. Kitiems trūksta vadinamojo „baimės geno“ arba jie turi aukštesnį stimuliacijos slenkstį.
Kaip nustoti bijoti po baisaus filmo?
Geriausias būdas – „nutraukti burtus“. Pažiūrėkite filmo kūrimo užkulisius (kaip buvo gaminamas monstras, kaip aktoriai juokauja filmavimo aikštelėje). Tai primins smegenims, kad viskas buvo tik vaidyba. Taip pat padeda komedijos žiūrėjimas iškart po seanso.
Mažiau žinomi perliukai, kuriuos verta atrasti
Jei jau esate matę visas pagrindines franšizes ir ieškote kažko naujo bei netikėto, verta pasidairyti po nepriklausomo kino (indie) pasaulį. Čia dažnai gimsta originaliausios ir drąsiausios idėjos, kurios vėliau kopijuojamos didžiųjų studijų. Šie filmai gali neturėti didelio biudžeto, tačiau tai kompensuoja išradingumu.
Vienas iš tokių filmų yra „Paskui“ (It Follows). Jo koncepcija geniali savo paprastumu: esybė, kuri nuolat eina link tavęs pėsčiojo greičiu. Ji niekada nesustoja, niekada nepavargsta. Jei ji tave pagaus – mirsi. Vienintelis būdas atsikratyti prakeiksmo – perduoti jį kitam. Tai sukuria nuolatinę, sekinančią paranoją, nes bet kuris praeivis gatvėje gali būti mirtinas pavojus. Filmas meistriškai naudoja plačius kadrus, versdamas žiūrovą nuolat skenuoti foną ieškant grėsmės.
Kitas dėmesio vertas kūrinys – „Skrodimas“ (The Autopsy of Jane Doe). Beveik visas veiksmas vyksta vienoje patalpoje – morge. Tėvas ir sūnus patologai bando nustatyti paslaptingos moters mirties priežastį. Kuo giliau jie „kasa“, tuo keistesni ir šiurpesni dalykai ima dėtis. Tai puikus pavyzdys, kaip galima sukurti klaustrofobišką ir stingdančią atmosferą be daugybės lokacijų ar aktorių. Tokie filmai primena, kad didžiausia baimė kyla iš nežinomybės ir pamažu atskleidžiamos kraupios tiesos.
