Tamsios naktys, nežinomi garsai ir paslaptingi šešėliai nuo seno kursto žmonių vaizduotę. Pasakojimai apie keistas patirtis ir anomalijas sukelia šiurpą net tiems, kurie dedasi esantys skeptikai. Šios istorijos neretai pereina iš lūpų į lūpas, tampa folkloro dalimi ir vis primena, kad pasaulyje yra reiškinių, kurių paprastas protas ne visuomet gali paaiškinti. Šiame straipsnyje atrasite kelias baisias istorijas, kurios dar ilgai neleis ramiai užmigti.
Užmirštas miško takas
Netoli vieno mažo Lietuvos miestelio yra miškas, vengiamas ne tik vietinių, bet ir patyrusių keliautojų. Sakoma, kad jame egzistuoja takas, kuris pasirodo tik tam tikromis naktimis, dažniausiai – kai tvyro tirštas rūkas. Žmonės pasakoja, kad šis takas atrodo neįprastai tiesus ir lygus, tarsi būtų dažnai naudojamas, nors niekas neprisipažįsta juo vaikštantis.
Vienas žvejys kadaise pasakojo, kad grįždamas namo sutemoje netyčia užklydo ant jo. Iš pradžių atrodė, kad takas ves į miestelį, tačiau netrukus aplink ėmė keistis medžių forma. Jie atrodė išsikraipę, lyg pasvirę žmogaus link, o tylą ėmė persmelkti primenantys šnabždesius garsai. Žvejys tvirtino išgirdęs aiškius žodžius, kurių prasmė buvo „neatsigręžk“.
Paklusęs nepaaiškinamam impulsui, jis pradėjo bėgti ir nepaisė smalsumo. Visą kelią girdėjo, kaip kažkas seka iš paskos, o miško tamsa atrodė tiršta ir gyva. Tik griuvęs į pažįstamą kelią jis išdrįso atsisukti – už jo nebuvo nieko, tik rūke tirpstantis nežinomas takas, kuris netrukus pranyko.
Senasis daugiabutis, kuriame niekas neužsibūna
Viename didmiestyje stovi pilkas sovietmečio laikų daugiabutis, garsėjantis keistais įvykiais. Nors išorė atrodo niekuo neišsiskirianti, gyventojai vienas po kito iš jo išsikelia. Nauji nuomininkai neretai išbūna vos kelias savaites.
Pasakojama, kad naktimis šiame name girdisi žingsniai koridoriuje, nors tuo metu visi gyventojai miega. Kartais jie tampa tokie garsūs, tarsi kažkas vaikščiotų vilkėdamas sunkius batus. Kiti tvirtina matę šešėlį, judantį už durų apačios, nors bute niekas nebuvo įėjęs ar išėjęs.
Vienai jaunai porai ypač įstrigo naktis, kai netikėtai pradėjo veikti senas radijas. Iš pradžių pasigirdo tik triukšmas, bet netrukus jie aiškiai išgirdo tylų moters balsą, kartojantį: „Jūs čia neturite būti.“ Radijas buvo išjungtas iš elektros tinklo, o po šio įvykio pora išsikėlė tą pačią savaitę.
Šnabždanti upė
Lietuvoje yra upių, apie kurias sklando senos legendos. Viena jų pasakoja apie vietą, kur upės vanduo naktimis pradeda skleisti neįprastus garsus. Vietiniai tvirtina, kad tai nėra paprasti gamtos reiškiniai – sklinda tarsi žmogiškos kalbos nuotrupos, šnabždesiai ir netgi pavieniai žodžiai.
Mistiniai reiškiniai ypač pastebimi vėlyvą rudenį ar ankstyvą pavasarį, kai pakrantė būna tuščia, o vandens paviršių dengia lengvas rūkas. Kai kurie liudininkai netgi teigia pajutę nepaaiškinamą trauką prie vandens, tarsi kažkas juos kvietė prieiti arčiau. Laimei, dauguma sugebėdavo atsispirti ir patraukti atgal, tačiau pasakojama apie kelis dingusius žmones, kurių paskutinė buvimo vieta buvo būtent šioje pakrantėje.
Naktinis keleivis
Ši istorija žinoma tarp vairuotojų, kurie dažnai važinėja naktimis. Sakoma, kad tam tikrame kelio ruože kartais pasirodo pakeleivis – liesas, labai blyškus žmogus, mūvintis senamadiškus drabužius. Jis stovi ties kelkraščiu ir pakelia ranką, lyg norėtų sustabdyti mašiną.
Vairuotojai, kurie sustodavo, pasakojo, kad pakeleivis tyliai įsėsdavo į galinę sėdynę, beveik nekalbėdavo ir visą laiką žiūrėdavo pro langą. Keisčiausia būdavo tai, kad po kelių kilometrų jis tiesiog dingdavo – ne išlipdavo, bet išnykdavo. Ne vienas teigė pajutęs aštrų šalčio gūsį, kuris užpildydavo visą automobilio saloną, vos tik pakeleivis dingdavo.
Vėliau išsiaiškinta, kad keletu kilometrų nuo vietos, kur žmonės jį mato, prieš daugelį metų žuvo vyras, eidamas pėsčiomis namo. Vietiniai mano, kad jo dvasia vis dar bando sugrįžti, tačiau niekaip neranda kelio.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar šios istorijos paremtos tikrais įvykiais?
Dalis jų kyla iš vietinio folkloro ir perduodamos iš kartos į kartą. Kai kurios turi tikrus liudininkus, todėl sunku visiškai atmesti jų pagrįstumą.
Kodėl baisios istorijos mus taip traukia?
Jos sukelia adrenalino antplūdį, žadina smalsumą ir leidžia patirti pavojų saugioje aplinkoje. Žmogaus protas evoliuciškai jautrus nepaaiškinamiems reiškiniams.
Ar tikrai verta lankytis vietose, apie kurias sklinda tokios legendos?
Nors dauguma pasakojimų tėra padavimai, verta laikytis atsargumo. Ne dėl antgamtinių jėgų, o dėl realių pavojų – tamsos, miškų, apleistų pastatų ar sudėtingo reljefo.
Kaip žmonės reaguoja į šiurpias istorijas
Reakcijos gali labai skirtis. Vieni mėgaujasi stipriais įspūdžiais ir ieško vis naujų pasakojimų, kurie pakutentų nervus. Kitiems tokios istorijos gali sukelti nerimą ar net nemigą. Tačiau neabejotina – šis žanras išlieka populiarus, nes leidžia pažvelgti į pasaulio paslaptis ir patirti tai, ko kasdienybėje dažnai nepastebime. Galbūt būtent todėl baisios istorijos skamba taip įtikinamai ir taip ilgai išlieka mūsų atmintyje.
