Lietuvos muzikos padangėje grupė „ba.“ ir jos lyderis Benas Aleksandravičius užima ypatingą vietą. Tai ne tik roko muzikos atgimimo simbolis, bet ir balsas, kuris garsiai kalba už visą jaunąją kartą. Tačiau už trankių gitarų, sausakimšų arenų ir tūkstantinės minios skanduočių slypi kita medalio pusė, apie kurią atlikėjai dažnai nutyli. Benas niekada nevengė aštrių kampų savo kūryboje, tačiau pastaruoju metu jis vis atviriau prabyla apie tai, kas vyksta nusileidus scenos uždangai. Jo prisipažinimas apie norą tiesiog pabėgti nuo visko nėra tik akimirkos silpnumas – tai gilus, daugeliui žinomų žmonių būdingas išgyvenimas, atskleidžiantis tikrąją šlovės kainą ir psichologinius iššūkius, su kuriais susiduria šių dienų scenos žvaigždės.
Dvipusis gyvenimas: tarp euforijos ir vienatvės
Kiekvienas, bent kartą buvęs grupės „ba.“ koncerte, žino tą neįtikėtiną energiją, kurią Benas spinduliuoja nuo scenos. Tai uraganas, kuris įtraukia, provokuoja ir verčia išsikrauti. Tačiau psichologai ir muzikos industrijos senbuviai pabrėžia, kad tokio lygio emocinis atiduotumas turi savo kainą. Adrenalino šuoliai koncerto metu yra didžiuliai, o jiems pasibaigus neišvengiamai ateina emocinė duobė.
Benas Aleksandravičius yra užsiminęs, kad kontrastas tarp buvimo dėmesio centre ir grįžimo į tylius namus gali būti gniuždantis. Scenoje tu esi dievas, kurį dievina tūkstančiai, o nulipęs nuo jos vėl tampi paprastu žmogumi su savo buitiniais rūpesčiais, nerimu ir mintimis. Būtent šis staigus perėjimas dažnai tampa vienu didžiausių iššūkių. Noras „pabėgti“ dažnai kyla ne iš nedėkingumo gerbėjams, bet iš paprasčiausio žmogiško poreikio atgauti vidinę pusiausvyrą, kai atrodo, kad viešas asmuo „suvalgo“ tikrąjį aš.
Viešumo našta ir nuolatinis vertinimas
Šiuolaikinė šlovė yra neatsiejama nuo socialinių tinklų ir nuolatinio stebėjimo. Benas, kaip vienas ryškiausių jaunosios kartos atlikėjų, nuolat atsiduria po didinamuoju stiklu. Kiekvienas jo žodis, dainos eilutė, aprangos detalė ar asmeninio gyvenimo nuotrupa yra aptarinėjama, vertinama ir neretai kritikuojama. Tai sukuria nuolatinio stebėjimo jausmą, kuris gali sukelti paranoją ar socialinį nerimą.
Atlikėjas yra atviravęs, kad kartais tiesiog norisi būti nematomam. Kai negali ramiai nueiti į parduotuvę ar pasivaikščioti mieste be baimės būti nufotografuotam ar užkalbintam, prarandamas privatumo jausmas. Tai viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl garsenybės neretai renkasi atostogas atokiausiuose pasaulio kampeliuose arba užsidaro namuose. Benui Aleksandravičiui, kurio kūryba yra labai asmeniška ir paremta tikrais išgyvenimais, šis pažeidžiamumas yra dar aštresnis. Jis atiduoda savo širdį dainose, todėl kritika ar nepagrįstas puolimas gali būti priimami itin skaudžiai.
Lūkesčių spaudimas ir atsakomybė
Su populiarumu ateina ir didžiulė atsakomybė. Iš grupės „ba.“ nuolat tikimasi:
- Naujų hitų, kurie pralenktų ankstesnius;
- Dar įspūdingesnių koncertų ir šou elementų;
- Visuomeninės pozicijos įvairiais klausimais;
- Nepriekaištingo pavyzdžio jaunimui.
Šis lūkesčių svoris gali būti paralyžiuojantis. Benas ne kartą minėjo, kad kūrybinis procesas ne visada yra lengvas, o spaudimas „kurti hitus“ gali užmušti patį kūrybos džiaugsmą. Kai muzika tampa ne tik saviraiška, bet ir didžiuliu verslu su terminais ir įsipareigojimais, menininkui kyla pavojus perdegti. Noras pabėgti dažnai yra signalas, kad organizmui ir psichikai reikia pertraukos nuo šio spaudimo.
Istorinis koncertas Vingio parke ir jo pasekmės
Vienas ryškiausių momentų grupės karjeroje ir kartu didžiausių išbandymų Benui buvo dešimtmečio koncertas Vilniaus Vingio parke. Tai buvo beprecedentis įvykis Lietuvos roko scenoje – lietuviška grupė viena pati surinko daugiatūkstantinę minią erdvėje, kuri paprastai rezervuojama pasaulinio lygio žvaigždėms. Pasirengimas šiam koncertui pareikalavo milžiniškų fizinių ir emocinių resursų.
Benas atvirai pasakojo apie panikos atakas, nemigą ir didžiulį stresą, lydėjusį pasirengimo procesą. Tai buvo momentas, kai „šlovės kaina“ tapo apčiuopiama. Nors koncertas pavyko puikiai ir tapo istoriniu įvykiu, po jo sekęs laikotarpis buvo sudėtingas. Muzikos pasaulyje tai vadinama „po-koncertine depresija“ (angl. post-tour blues). Kai ilgą laiką gyveni siekdamas vieno didelio tikslo ir staiga jis pasiekiamas, atsiranda tuštuma. Kyla klausimas: „O kas toliau?“. Būtent tokiais momentais mintys apie pabėgimą, atsitraukimą ar net karjeros stabdymą tampa pačios intensyviausios.
Psichologinė sveikata muzikos industrijoje
Benas Aleksandravičius yra vienas iš tų atlikėjų, kurie prisideda prie stigmos apie psichologinę sveikatą mažinimo Lietuvoje. Jo atvirumas leidžia gerbėjams suprasti, kad net ir sėkmingiausi žmonės kenčia nuo nerimo, depresijos epizodų ar perdegimo. Tai nebėra tabu tema.
Svarbiausi psichologiniai iššūkiai, su kuriais susiduria atlikėjai:
- Perdegimo sindromas: Nuolatinis darbas naktimis, kelionės, repeticijos ir stresas išsekina organizmą.
- Vienišumo jausmas: Nepaisant nuolatinio žmonių buvimo aplink, tikrasis ryšys dažnai būna paviršutiniškas.
- Tapatybės krizė: Sunku atskirti, kur baigiasi sceninis personažas ir prasideda tikrasis žmogus.
- Nesaugumo jausmas: Muzikos industrija yra nepastovi, todėl nuolat kyla baimė prarasti populiarumą.
Beno atveju, muzika veikia ir kaip terapija, ir kaip ligos sukėlėjas. Kūryba leidžia išlieti susikaupusias emocijas, tačiau viešas tų emocijų demonstravimas reikalauja didelės drąsos ir jėgų.
Kaip pabėgti niekur neišvažiuojant?
Nors noras fiziškai pabėgti į negyvenamą salą kyla dažnai, realybėje Benas randa kitų būdų susidoroti su įtampa. Interviu metu jis yra užsiminęs apie paprastus, žemiškus malonumus, kurie padeda „įsižeminti“. Tai gali būti laikas gamtoje, vairavimas klausantis muzikos, buvimas su artimiausiais draugais, kurie jį vertina ne kaip žvaigždę, o kaip bičiulį, ar tiesiog atsiribojimas nuo technologijų.
Labai svarbus aspektas yra gebėjimas pasakyti „ne“. Grupės branda pasireiškia ir tuo, kad jie nebesiima kiekvieno pasiūlymo, atsakingiau planuoja savo koncertinį grafiką ir skiria daugiau laiko poilsiui. Tai rodo profesionalumą ir supratimą, kad norint išlikti scenoje ilgai, būtina tausoti save.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje skiltyje atsakome į dažniausiai gerbėjų ir visuomenės užduodamus klausimus apie Beną Aleksandravičių, grupę „ba.“ ir jų karjeros vingius.
Kada susikūrė grupė „ba.“?
Grupė „ba.“ savo veiklą pradėjo 2012 metais. Benas Aleksandravičius startavo kaip solo atlikėjas, tačiau greitai projektas išaugo į pilnos sudėties grupę, kuri tapo viena įtakingiausių Lietuvos roko scenoje.
Ar Benas Aleksandravičius planuoja baigti karjerą dėl patiriamo streso?
Nors Benas atvirai kalba apie nuovargį ir norą kartais pabėgti, jis nėra pareiškęs apie ketinimus nutraukti muzikinę karjerą. Priešingai, šios pertraukos ir atviri pokalbiai padeda jam persikrauti ir grįžti su nauja jėga. Tai natūrali kūrybinio kelio dalis, o ne pabaiga.
Kokie yra patys populiariausi „ba.“ kūriniai?
Tarp žinomiausių grupės dainų, kurios koncertuose sukelia didžiausią euforiją, galima paminėti „Vakarai“, „Tai ne žmogus“, „Sugebėt pasikeist“, „Iliuzija“ ir „Šokam lėtai“. Šios dainos tapo savotiškais himnais jaunajai kartai.
Kaip grupė mini savo veiklos dešimtmetį?
Dešimtmetį grupė paminėjo grandioziniu koncertu Vingio parke bei išleisdama knygą ir dokumentinę medžiagą, apžvelgiančią jų kelią nuo mažų klubų iki didžiausių šalies scenų.
Naujas etapas ir brandesnis požiūris į kūrybą
Nepaisant visų sunkumų ir viešai išsakytų abejonių ar nuovargio, Benas Aleksandravičius ir grupė „ba.“ žengia į naują etapą. Atvirumas apie šlovės kainą jiems suteikia tik dar daugiau autentiškumo. Gerbėjai vertina ne tik muziką, bet ir tai, kad jų dievaitis yra tikras žmogus, nebijantis rodyti savo silpnumo akimirkų.
Ateities perspektyvos rodo, kad grupės skambesys bręsta kartu su jos lyderiu. Išgyventi sunkumai, perdegimo epizodai ir noras pabėgti transformuojasi į gilesnius tekstus ir sudėtingesnes muzikines kompozicijas. Tai leidžia manyti, kad „ba.“ ne tik išliks aktuali, bet ir toliau diktuos kokybės standartus Lietuvos alternatyvios muzikos scenoje, o Benas ras balansą tarp buvimo roko žvaigžde ir tiesiog laimingu žmogumi.
