Atšilus orams ir prasidėjus aktyviajam sodininkystės sezonui, tūkstančiai Lietuvos gyventojų skuba į savo sklypus ne tik pasimėgauti gamta, bet ir pasirūpinti būsimu derliumi. Tačiau šiemet pavasarinį džiaugsmą daugeliui temdo nerimas dėl finansų. Sodininkų bendrijose (SB) vis garsiau skamba nepasitenkinimas dėl staiga išaugusių mokesčių už sodo vandenį. Nors infliacija šalyje lėtėja, o elektros kainos rinkoje stabilizuojasi, daugelis bendrijų narių savo pašto dėžutėse ar informaciniuose stenduose išvydo skaičius, kurie gerokai viršija praėjusių metų sąskaitas. Tai kelia ne tik nuostabą, bet ir rimtą konfliktą tarp sodo gyventojų bei bendrijų administracijų, verčiantį ieškoti atsakymų, kodėl už tą patį laistymo vandenį tenka mokėti lyg už auksą.
Kodėl sodo vanduo staiga pabrango?
Pagrindinė priežastis, kurią nurodo daugumos sodininkų bendrijų pirmininkai, yra vis dar jaučiamas energetinių kaštų šleifas ir infrastruktūros nusidėvėjimas. Sodo vanduo dažniausiai nėra tiekiamas iš centralizuotų miesto tinklų – tai atskira sistema, kurią valdo pati bendrija. Vanduo dažniausiai siurbiamas iš vietinių gręžinių, tvenkinių ar upių, naudojant galingus pramoninius siurblius.
Ši įranga naudoja didžiulį kiekį elektros energijos. Nors elektros kaina biržoje nukrito, daugelis bendrijų vis dar yra susaistytos ilgalaikėmis sutartimis, pasirašytomis kainų piko metu, arba tiesiog bando padengti praėjusių metų nuostolius. Be to, prie kainos augimo prisideda ir šie faktoriai:
- Siurblių ir vamzdynų remontas: Daugelio Lietuvos sodų inžineriniai tinklai klojioti prieš 30–40 metų. Seni metaliniai vamzdžiai rūdija ir trūksta, o avarijų likvidavimas reikalauja brangių suvirinimo darbų ir technikos nuomos.
- Etatiniai darbuotojai: Vandens tiekimo užtikrinimui sezono metu dažnai samdomas elektrikas arba santechnikas. Kylant minimaliai algai, didėja ir bendrijos išlaidos darbo užmokesčiui.
- Vandens netekimai: Dėl nesandarių trasų dalis vandens tiesiog susigeria į žemę dar nepasiekusi vartotojo, tačiau elektra jam išgauti vis tiek sunaudojama.
Ginčai dėl skaičiavimo metodikos: mokestis už arą ar pagal skaitiklį?
Viena opiausių problemų, keliančių sodininkų pyktį, yra ne tik pati kaina, bet ir tai, kaip ji apskaičiuojama. Lietuvoje vis dar vyrauja dvi skirtingos praktikos, ir abi jos turi savo kritikų. Didžioji dalis senųjų bendrijų vis dar taiko fiksuotą mokestį, priklausantį nuo sklypo dydžio (arų skaičiaus).
Tokia sistema gyventojams atrodo socialiai neteisinga. Įsivaizduokite situaciją: viename 6 arų sklype gyvena pensininkų pora, kuri vandenį naudoja tik kelioms lysvėms palaistyti, o gretimame tokio paties dydžio sklype jauna šeima kas savaitgalį pildo didžiulį baseiną, plauna automobilius ir laisto veją automatine sistema. Jei mokestis skaičiuojamas tik už sklypo plotą, abu kaimynai moka vienodai, nors sunaudojamo vandens kiekis gali skirtis dešimtis kartų.
Dėl šios priežasties vis daugiau bendrijų bando pereiti prie apskaitos prietaisų – vandens skaitiklių. Tačiau čia susiduriama su techninėmis kliūtimis. Sodo vandentiekio sistema dažnai yra sezoninė (vasarinė), vamzdžiai klojami negiliai arba paviršiumi, todėl žiemai vandenį reikia išleisti. Įrengti stacionarius skaitiklius, kurie atlaikytų žiemą arba kuriuos reikėtų kasmet nuimti ir vėl uždėti, yra brangu ir sudėtinga, todėl bendrijos nariai susirinkimuose dažnai nepritaria tokiai investicijai.
Kiek realiai teks mokėti šiemet?
Skaičiai, kuriuos mato gyventojai, labai skiriasi priklausomai nuo regiono ir bendrijos dydžio. Mažesnėse bendrijose, kurios turi savo gręžinius, metinis nario mokestis (į kurį dažnai įskaičiuojamas ir vanduo) šiemet gali siekti nuo 100 iki 200 eurų. Tuo tarpu didelėse bendrijose, kurios perka vandenį iš centralizuotų tiekėjų arba turi itin galingas siurblines, kainos už kubinį metrą taip pat stiebiasi į viršų.
Pavyzdžiui, jei anksčiau sezoninis mokestis už vieną arą siekė 10–15 eurų, šiemet kai kur jis pakilo iki 20–25 eurų. Turint standartinį 6 arų sklypą, vien už galimybę laistyti daržą gali tekti pakloti apie 150 eurų per sezoną, neskaičiuojant bendrojo bendrijos nario mokesčio kelių priežiūrai ir administravimui. Gyventojams, kurie sode lankosi retai, tai atrodo neproporcingai didelė suma.
Slėgio problemos ir kokybė
Dar vienas niuansas, piktinantis mokėtojus – paslaugos kokybė. Mokant didesnę kainą, tikimasi stabilaus tiekimo. Tačiau karštomis vasaros dienomis, kai visi sodininkai vienu metu įjungia laistymo žarnas, slėgis sistemoje drastiškai krenta. Neretai vanduo vos bėga, todėl laistymas tampa neefektyvus. Mokėti brangiau už paslaugą, kuri piko metu neveikia kokybiškai, yra pagrindinis argumentas susirinkimuose reikalaujant pirmininkų atsakomybės.
Alternatyva brangiam sodo vandeniui – nuosavas gręžinys
Matydami kylančias kainas ir nenorėdami priklausyti nuo bendrijos sprendimų ar kaimynų balsavimo, vis daugiau sodininkų svarsto apie autonomiją. Nuosavas vandens gręžinys yra populiariausia alternatyva, tačiau tai reikalauja didelių pradinių investicijų ir biurokratinių procedūrų.
Svarbu žinoti, kad nelegaliai įsirengti gręžinio negalima. Aplinkos ministerija griežtina kontrolę, o už neregistruotą gręžinį gresia solidžios baudos. Norint įsirengti gręžinį legaliai, reikia:
- Parengti projektą ir gauti savivaldybės pritarimą.
- Atlikti geologinius tyrimus.
- Užregistruoti gręžinį Žemės gelmių registre.
Nors gręžinio įrengimas gali kainuoti nuo 3000 iki 6000 eurų (priklausomai nuo gylio ir grunto), tai suteikia nepriklausomybę. Turint nuosavą gręžinį, mokama tik už elektrą siurbliui. Be to, vandens kokybė dažnai būna geresnė nei atviro telkinio vanduo, kurį tiekia bendrija, nors laistymui šaltas požeminis vanduo ne visada yra idealus pasirinkimas augalams – jį rekomenduojama pašildyti talpose.
Lietaus vandens rinkimas: pamirštas taupymo būdas
Brangstant vandeniui, sodininkai prisimena senus, bet patikimus metodus. Lietaus vandens surinkimas yra ne tik ekologiškas, bet ir visiškai nemokamas būdas apsirūpinti vandeniu. Ekspertai skaičiuoja, kad nuo vidutinio sodo namelio stogo per vasaros sezoną galima surinkti kelis kubinius metrus vandens.
Investicija į kokybiškas lietaus surinkimo talpas atsiperka gana greitai. Modernios sistemos leidžia nukreipti vandenį nuo lietvamzdžių į dekoratyvias statines ar net požeminius rezervuarus. Lietaus vanduo turi didžiulį pranašumą prieš gręžinio ar vandentiekio vandenį – jis yra minkštas, neturi kalkių ir yra aplinkos temperatūros, todėl augalai jį pasisavina geriausiai. Kai kurie sodininkai įsirengia 1000 litrų talpos „kubus“, pakeltus ant pastolių, kad sukurtų natūralų slėgį laistymui be elektros siurblių.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar galiu atsisakyti mokėti už sodo vandenį, jei jo nenaudoju?
Tai priklauso nuo bendrijos įstatų ir visuotinio susirinkimo sprendimų. Dažniausiai inžinerinių tinklų išlaikymo mokestis yra privalomas visiems nariams, nepriklausomai nuo vartojimo, nes vamzdynų priežiūra kainuoja visiems. Tačiau mokesčio už patį sunaudotą vandenį (kintamosios dalies) kartais galima išvengti, jei oficialiai atjungiama atšaka į sklypą ir užplombuojama.
Kodėl kaimynas moka tiek pat, nors laisto žymiai daugiau?
Jei jūsų bendrijoje mokestis renkamas pagal arų skaičių, o ne pagal skaitiklius, tokia situacija yra teisiškai galima, nors ir atrodo neteisinga. Vienintelis būdas tai pakeisti – inicijuoti bendrijos įstatų ar vidaus tvarkos taisyklių pakeitimą visuotiniame narių susirinkime, įvedant apskaitos prietaisus.
Ar pirmininkas gali vienašališkai pakelti vandens kainą?
Ne. Sodininkų bendrijos pirmininkas yra vykdomasis organas. Biudžetą, įskaitant mokesčius už vandenį ir kitas paslaugas, tvirtina visuotinis narių susirinkimas. Jei kaina pakilo be susirinkimo pritarimo, turite teisę reikalauti finansinės ataskaitos ir pagrindimo.
Ar galima laistymui naudoti vandenį tiesiai iš šalia esančios upės ar ežero?
Paviršinio vandens naudojimui savo reikmėms (ne komerciniais tikslais) paprastai leidimo nereikia, jei sunaudojama iki 10 kubinių metrų per parą. Tačiau būtina laikytis aplinkosaugos reikalavimų, nepažeisti pakrantės apsaugos juostų ir nenaudoti taršių siurblių.
Kaip sumažinti laistymo išlaidas modernizuojant daržą
Nepriklausomai nuo to, ar vandenį perkate iš bendrijos, ar siurbiate iš savo gręžinio, efektyviausias būdas taupyti – keisti laistymo įpročius. Sodininkystės ekspertai pastebi, kad didelė dalis vandens iššvaistoma laistant netinkamu metu arba netinkamu būdu. Pavyzdžiui, laistant vidurdienį, kai saulė aktyviausia, iki 30–40 proc. vandens išgaruoja dar nepasiekę augalų šaknų.
Vis daugiau sodininkų atranda lašelinio laistymo sistemas. Tai paprasti vamzdeliai su skylutėmis, išvedžioti tiesiai prie augalų šaknų. Tokia sistema sunaudoja kelis kartus mažiau vandens nei laistymas žarna ar purkštukais, nes drėgmė atitenka tiesiogiai augalui, o ne tarplysniams. Be to, dirvos mulčiavimas (padengimas šiaudais, žole ar žieve) padeda išlaikyti drėgmę žemėje 2–3 kartus ilgiau, todėl laistyti reikia rečiau. Investicija į lašelinę sistemą ir mulčias yra vienkartinė, o vandens sąskaitos sumažėjimas jaučiamas kiekvieną sezoną, kas tampa geriausiu atsaku į brangstančius mokesčius.
