Viešbučio atsiradimo istorija
„Draugystės“ viešbutis iškilo XX a. šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai Vilnius sparčiai plėtėsi ir buvo siekiama sukurti vietą, atitinkančią aukščiausius tuometinius standartus. Pavadinimas „Draugystė“ buvo simbolinis – jis turėjo pabrėžti tarptautinę vienybę ir socialistinį atvirumą užsieniečiams, nors tuo metu į Lietuvą atvykusių turistų ratas buvo gana ribotas.
Architektai siekė sukurti pastatą, kuris būtų modernus, tačiau kartu atitiktų sovietinės architektūros kanonus – monumentalumą, simetriją ir tvarką. Šviesios spalvos fasadas, plačios laiptinės, gausybė stiklo ir marmuro – visa tai turėjo spinduliuoti pasitikėjimą ir pažangą. Pastato interjerai buvo apstatyti pagal to meto madas – masyvūs baldai, kilimai, geometriniai raštai ir išskirtinai dekoratyvinės detalės.
Sovietinio svetingumo etalonas
„Draugystės“ viešbutis ilgą laiką buvo laikomas pavyzdiniu objektu, kuriame apsistodavo tiek sovietinės nomenklatūros atstovai, tiek užsienio delegacijos. Jame veikė restoranas, kavinė, banketų salė, net grožio salonas – tai buvo tikras prabangos centras, atspindintis tuometinį gyvenimo stilių. Čia rengtos konferencijos, šventiniai vakarai, o viešbučio baras tapo savotišku sostinės elito susitikimų tašku.
Viešbučio personalas buvo kruopščiai atrinktas – tik geriausiai pasiruošę padavėjai, kambarinės ir administratorės galėjo dirbti tokioje vietoje. Jiems buvo keliami aukšti reikalavimai ne tik dėl darbo kokybės, bet ir dėl elgesio. Būtent todėl „Draugystės“ viešbutis ilgą laiką simbolizavo ne tik svetingumą, bet ir tam tikrą statusą.
Architektūrinis paveldas ir reikšmė
Architektūrine prasme „Draugystės“ viešbutis atspindi pokarinės modernizmo eros bruožus – funkcionalumą, erdvės pojūtį ir aiškią struktūrą. Tai vienas iš nedaugelio Vilniaus pastatų, išlaikiusių sovietmečio prabangos bruožus, kurie šiandien vertinami kaip autentiškas laikmečio paveldas. Nors daug kas pasikeitė – kai kurios interjero detalės išnyko, o pats pastatas perėjo į naujas rankas, jo esmė išliko.
Viešbutis mena ne tik architektūrinį stilių, bet ir visuomenės santykį su viešosiomis erdvėmis. Sovietmečiu toks pastatas buvo ne tik apgyvendinimo vieta, bet ir socialinio gyvenimo centras – čia vyko vestuvės, šventės, valstybiniai priėmimai. Šiandien tai likę tik prisiminimuose ir fotografijose, tačiau „Draugystės“ vardas vis dar sukelia tam tikrą nostalgiją tiems, kurie jį pažinojo anuomet.
Pokyčiai po nepriklausomybės
Atkūrus nepriklausomybę, „Draugystės“ viešbutis, kaip ir daugelis sovietmečio pastatų, susidūrė su naujais iššūkiais. Keitėsi rinka, požiūris į svetingumą ir estetika. Šiuolaikiniai viešbučiai pasiūlė daugiau komforto, o „Draugystės“ pastatas ėmė nykti iš turistinių žemėlapių. Dalį patalpų užėmė biurai, kai kurios erdvės liko nenaudojamos, o pastatas tapo tarsi užšaldyta istorijos dalimi.
Vis dėlto pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie poreikį išsaugoti šį objektą kaip architektūrinį ir kultūrinį paveldą. Ekspertai pabrėžia, kad tokie pastatai pasakoja apie mūsų praeitį – ne tik apie ideologiją, bet ir apie žmones, jų kasdienybę bei miesto raidą. Galbūt ateityje „Draugystės“ viešbutis sulauks naujo gyvenimo – kaip kultūros centras, muziejus ar menų erdvė.
DUK
Kur yra įsikūręs „Draugystės“ viešbutis?
Viešbutis stovi Vilniuje, Žirmūnų mikrorajone, netoli Neries upės, šalia judrios Kalvarijų gatvės.
Kada jis buvo pastatytas?
Pastatas iškilo XX a. šeštajame dešimtmetyje, kai Vilnius sparčiai plėtėsi ir buvo kuriamos naujos reprezentacinės erdvės.
Ar „Draugystės“ viešbutis vis dar veikia?
Dalis pastato naudojama komercinėms reikmėms, tačiau kaip viešbutis jis nebeveikia.
Ar galima apsilankyti viduje?
Viešai pastatas nėra atviras, tačiau kartais čia vyksta renginiai ar ekskursijos apie sovietmečio architektūrą.
Kodėl šis pastatas svarbus Vilniui?
Jis primena visą miesto istorijos laikotarpį – nuo sovietinės prabangos iki šiuolaikinės miesto transformacijos.
Praeities šešėliai šiuolaikiniame Vilniuje
„Draugystės“ viešbutis šiandien atrodo tarsi laiko kapsulė. Jis primena laikus, kai viešbučiai buvo ne tik poilsio vieta, bet ir prestižo simbolis. Praeities dvasia čia vis dar juntama – nuo senųjų laiptinių iki interjero fragmentų, likusių iš to meto. Tai vieta, kuri verčia susimąstyti, kaip sparčiai keičiasi miestas ir kiek daug jo istorijos slepiasi už tyliai stovinčių sienų. Galbūt todėl „Draugystė“ vis dar išlieka svarbi – kaip priminimas, kad net ir laikai, kurių nebenorime kartoti, suformavo dabartinį Vilnių tokį, koks jis yra šiandien.
