Daugelis Lietuvos gyventojų vis dar jaučia sentimentus litui, o diskusijos apie tai, kaip pasikeitė pragyvenimo lygis po valiutos keitimo, netyla iki šiol. Nors atrodo, kad atsisveikinimas su nacionaline valiuta įvyko visai neseniai, ekonominė realybė per šį laikotarpį pasikeitė neatpažįstamai. Dažnai girdime frazę „prie lito buvo pigiau“, tačiau ekonomistai ragina žiūrėti ne tik į kainų etiketes parduotuvėse, bet ir į tai, kaip keitėsi mūsų perkamoji galia, atlyginimai bei bendra šalies ekonominė būklė. Norint objektyviai įvertinti euro įtaką, būtina atsigręžti atgal ir panagrinėti sausus skaičius bei ilgalaikes tendencijas, kurios lėmė kainų pokyčius mūsų šalyje.
Istorinė data: 2015 m. sausio 1-oji ir fiksuotas kursas
Lietuva prie euro zonos prisijungė 2015 metų sausio 1 dieną, tapdama 19-ąja Europos Sąjungos valstybe, įsivedusia bendrąją valiutą. Tai buvo ilgas ir nuoseklus procesas, kuriam ruoštasi ne vienerius metus. Svarbu prisiminti, kad litas su euru buvo susietas gerokai anksčiau – dar 2002 metais, kai litas buvo „pririštas“ prie euro fiksuotu kursu. Šis sprendimas jau tada iš esmės lėmė, kad Lietuvos monetarinė politika tapo priklausoma nuo Europos Centrinio Banko sprendimų, nors kišenėse vis dar nešiojome litus.
Galutinis ir neatšaukiamas valiutos keitimo kursas, kuris įstrigo daugelio atmintyje, buvo 3,45280 lito už vieną eurą. Būtent šiuo santykiu buvo perskaičiuoti visi gyventojų indėliai, paskolos, atlyginimai ir pensijos. Tuo metu buvo baiminamasi, kad verslininkai pasinaudos proga ir nesąžiningai apvalins kainas savo naudai. Nors smulkių pažeidimų pasitaikė, oficialioji statistika rodė, kad pats valiutos įvedimo faktas infliacijai turėjo tik minimalią, vienkartinę įtaką, kurią vėliau užgožė kur kas galingesni globalūs ekonominiai veiksniai.
Kainų pokyčiai: „kapučino efektas“ ir paslaugų sektorius
Vienas didžiausių mitų, kurį dažnai paneigia ekonomistai, yra įsitikinimas, kad euras automatiškai sukėlė visuotinį brangimą. Iš tiesų, kainų kilimą lėmė ne pati valiuta, o ekonomikos konvergencija – procesas, kurio metu skurdesnės šalies kainų lygis vejasi turtingesnių Vakarų Europos valstybių lygį. Tai ypač ryškiai pasimatė paslaugų sektoriuje.
Įvedus eurą, labiausiai pabrango tos paslaugos, kurių savikainoje didžiausią dalį sudaro darbo užmokestis. Tai:
- Kavinių ir restoranų paslaugos;
- Kirpyklų ir grožio salonų paslaugos;
- Būsto remonto ir statybos darbai;
- Automobilių serviso paslaugos.
Ekonomistai tai vadina „kapučino efektu“ arba „kirpėjo efektu“. Kadangi Lietuvoje sparčiai augo minimalus ir vidutinis darbo užmokestis, paslaugų teikėjai buvo priversti kelti kainas, kad galėtų išlaikyti darbuotojus ir mokėti jiems konkurencingus atlyginimus. Todėl kavos puodelis pabrango ne dėl to, kad kasoje pasikeitė valiuta, o dėl to, kad barista uždirba gerokai daugiau nei 2014 metais.
Prekių kainos: kodėl maistas brango sparčiau?
Jei paslaugų brangimą galima paaiškinti kylančiais atlyginimais, tai prekių, ypač maisto produktų, kainų pokyčiai priklauso nuo globalių rinkų. Lietuva yra atvira ekonomika, todėl maisto, kuro ir žaliavų kainos mūsų lentynose tiesiogiai reaguoja į pasaulines tendencijas. Per laikotarpį nuo euro įvedimo patyrėme keletą didelių sukrėtimų, kurie neturėjo nieko bendra su pačiu euru:
- Energetikos krizės: Naftos, dujų ir elektros kainų šuoliai tiesiogiai didina gamybos ir transportavimo kaštus.
- Pandemija: Sutrūkinėjusios tiekimo grandinės sukėlė laikiną, bet staigų kainų šuolį visame pasaulyje.
- Geopolitiniai konfliktai: Karas Ukrainoje ir kiti neramumai drastiškai paveikė grūdų, aliejaus ir kitų žaliavų kainas.
Svarbu paminėti, kad tam tikrų prekių kategorijų kainos po euro įvedimo beveik nekito arba net mažėjo. Pavyzdžiui, buitinė technika, elektronika, drabužiai ir avalynė santykinai pigo arba jų kainos augo labai nežymiai, lyginant su bendru infliacijos lygiu. Tai rodo, kad „viskas pabrango“ yra labiau emocinis nei statistinis vertinimas.
Pajamų ir kainų lenktynės: kas laimėjo?
Vertinant, ar euras buvo naudingas, ekonomistai primygtinai siūlo lyginti ne tik kainas, bet ir pajamas. Nuo 2015 metų vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje augo vienu sparčiausių tempų visoje Europos Sąjungoje. Jei 2014 m. pabaigoje vidutinis atlyginimas „į rankas“ siekė apie 550 eurų (perskaičiavus iš litų), tai šiandien šis skaičius yra daugiau nei dvigubai ar net trigubai didesnis.
Perkamoji galia – tai rodiklis, parodantis, kiek prekių ir paslaugų galima įsigyti už vidutinį atlyginimą. Nors infliacija, ypač 2022–2023 metais, „suvalgė“ dalį pajamų augimo, ilguoju laikotarpiu lietuvių perkamoji galia išaugo. Mes galime įpirkti daugiau kokybiškesnio maisto, dažniau keliauti, įsigyti naujesnius automobilius nei „lito laikais“. Pensijų indeksavimas ir minimalios algos didinimas taip pat prisidėjo prie to, kad socialiai pažeidžiamiausių grupių pajamos neatsiliktų nuo bendro ekonominio augimo, nors skurdo rizika vis dar išlieka opi problema.
Nekilnojamasis turtas ir pigių pinigų era
Viena iš sričių, kurioje kainų šuolis buvo akivaizdžiausias ir skaudžiausias daugeliui gyventojų – nekilnojamasis turtas (NT). Tačiau ir čia euro įvedimas suvaidino dviprasmišką vaidmenį. Prisijungimas prie euro zonos Lietuvai atvėrė duris į pigių paskolų rinką. Ilgą laiką Europos Centrinis Bankas (ECB) taikė nelines arba net neigiamas palūkanų normas (EURIBOR), kas būsto paskolas padarė itin prieinamas.
Šis „pigių pinigų“ laikotarpis paskatino milžinišką NT paklausą. Gyventojai, norėdami apsaugoti savo santaupas arba pagerinti gyvenimo sąlygas, aktyviai pirko būstus, o tai natūraliai kėlė kainas. Prie to prisidėjo ir statybinių medžiagų brangimas bei darbo jėgos trūkumas statybų sektoriuje. Taigi, NT brangimas yra ne tiek valiutos keitimo pasekmė, kiek bendros ekonominės gerovės augimo ir monetarinės politikos rezultatas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kada tiksliai Lietuvoje buvo įvestas euras?
Euras Lietuvoje oficialia valiuta tapo 2015 m. sausio 1 d. Pirmąsias 15 kalendorinių dienų galiojo dviejų valiutų apyvartos laikotarpis, kai atsiskaityti buvo galima ir litais, ir eurais, tačiau grąža buvo atiduodama tik eurais.
Koks buvo oficialus lito keitimo į eurą kursas?
Litas į eurą buvo keičiamas fiksuotu kursu: 1 EUR = 3,45280 LTL. Šis kursas buvo nustatytas neatšaukiamai ir galiojo visoms operacijoms – tiek grynųjų pinigų keitimui, tiek sąskaitų likučių perskaičiavimui.
Ar tiesa, kad įvedus eurą kainos padvigubėjo?
Ne, tai yra mitas. Oficiali statistika rodo, kad kainos kilo palaipsniui per visą dešimtmetį. Nors kai kurių paslaugų (kavinių, kirpyklų) kainos skaitine išraiška tapo panašios į buvusias litais (pvz., kas kainavo 10 litų, vėliau kainavo arti 10 eurų), tai įvyko per ilgą laiką dėl atlyginimų augimo, o ne staiga dėl valiutos keitimo.
Kur dabar galima išsikeisti likusius litus?
Lietuvos bankas neribotą laiką ir nemokamai keičia litus į eurus savo kasose Vilniuje ir Kaune. Komerciniai bankai šią paslaugą teikė tik ribotą laiką po euro įvedimo.
Ar euras kaltas dėl 2022–2023 metų infliacijos?
Ne. Rekordinę infliaciją minėtu laikotarpiu sukėlė energetikos išteklių kainų šuolis, karas Ukrainoje ir po pandemijos sutrikusios tiekimo grandinės. Tai buvo globalus reiškinys, paveikęs ne tik euro zonos, bet ir savo valiutas turinčias šalis (pvz., Lenkiją, Vengriją).
Euro zonos stabilumas ir Lietuvos ateitis
Apibendrinant ekonomistų įžvalgas, narystė euro zonoje Lietuvai suteikė finansinio stabilumo ir saugumo, kuris ypač svarbus geopolitinių neramumų laikais. Buvimas viename klube su stipriausiomis Europos ekonomikomis užtikrina pigesnį valstybės skolinimąsi tarptautinėse rinkose, eliminuoja valiutos keitimo riziką verslui ir skatina užsienio investicijas. Nors kainų lygis Lietuvoje pamažu artėja prie ES vidurkio, kartu su juo auga ir pragyvenimo lygis. Ateityje prognozuojama, kad kainų augimas stabilizuosis, tačiau paslaugų sektorius dėl kylančių atlyginimų ir toliau išliks pagrindiniu infliacijos varikliu, kas yra natūralus ekonomiškai stiprėjančios valstybės požymis.
