Miesto ritmas dažnai būna toks intensyvus, kad dauguma mūsų gatvėmis juda lyg autopilotu – žvilgsnis įsmeigtas į išmanųjį telefoną arba nukreiptas į tolį, mintys sukasi apie dienos darbus, o aplinka tampa tik neryškiu fonu. Tačiau šioje skubančioje minioje yra žmonių, kurių misija – sustoti, apsidairyti ir pamatyti tai, kas lieka nepastebėta. Vienas ryškiausių šio žanro atstovų Lietuvoje yra fotografas Vincas Alesius. Jo objektyvas veikia kaip didinamasis stiklas, išryškinantis socialinius kontrastus, netikėtas stiliaus detales, komiškas situacijas ir tikras, nesuvaidintas emocijas. Tai nėra tik paprastas mygtuko paspaudimas; tai gebėjimas nuspėti akimirką, pajusti miesto pulsą ir užfiksuoti sekundės dalį, kuri vėliau socialiniuose tinkluose sukelia tūkstančius reakcijų ir diskusijų.
Gatvės fotografija kaip sociologinis tyrimas
Gatvės fotografija (angl. street photography) Lietuvoje išgyvena savotišką renesansą, ir prie to stipriai prisideda tokie kūrėjai kaip Vincas Alesius. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tai tėra atsitiktinių praeivių fiksavimas, iš tiesų tai yra gili vizualinė sociologija. Fotografas stebi, kaip keičiasi miestas, kokios mados tendencijos užvaldo gatves, kaip žmonės bendrauja tarpusavyje ir kaip jie jaučiasi viešojoje erdvėje.
Vincas Alesius savo darbais kuria savotišką Vilniaus metraštį. Jo nuotraukose užfiksuota ne architektūra ar statiški paminklai, o gyvasis miesto organizmas – žmonės. Peržiūrėjus jo archyvus, galima matyti, kaip keitėsi vilniečių apranga, kokios subkultūros dominavo tam tikru laikotarpiu ir netgi kokia buvo bendra visuomenės nuotaika. Tai leidžia žiūrovui pamatyti save ir savo kaimynus iš šalies – be pagražinimų, filtrų ar surežisuotų šypsenų, kurios taip dažnos asmeninėse socialinių tinklų paskyrose.
Geležinė kantrybė ir „lemiamas momentas”
Henri Cartier-Bresson, gatvės fotografijos tėvas, įvedė terminą „lemiamas momentas” (the decisive moment). Tai ta akimirka, kai visi elementai kadre – šviesa, kompozicija, subjektas ir veiksmas – susidėlioja į tobulą visumą. Vincas Alesius yra šio principo meistras šiuolaikiniame kontekste. Daugelis praeivių nesupranta, kiek darbo ir laiko slepiasi už vieno sėkmingo kadro.
Geras gatvės fotografas turi būti tarsi nematomas stebėtojas. Norint užfiksuoti natūralią reakciją ar unikalų įvykį, dažnai tenka:
- Vaikščioti dešimtis kilometrų: Geriausi kadrai retai atsiranda tiesiog stovint vienoje vietoje, todėl fotografas nuolat juda kartu su miesto srautu.
- Laukti tinkamo fono: Kartais fotografas randa įdomią sieną, reklamą ar šviesos kritimo kampą ir laukia, kol pro šalį praeis tinkamas personažas, sukuriantis kontrastą ar ironišką sąskambį.
- Reaguoti žaibiškai: Įdomi situacija gatvėje dažnai trunka vos sekundę – netikėtas vėjo gūsis, pakeliantis skrybėlę, dviejų žmonių žvilgsnių susikirtimas ar kurioziška gyvūno reakcija.
Socialinių kontrastų meistras
Viena stipriausių Vinco Alesiaus kūrybos pusių – gebėjimas pastebėti ir sugretinti kontrastus. Jo nuotraukose dažnai susiduria prabanga ir skurdas, jaunystė ir senatvė, tradicija ir modernumas. Pavyzdžiui, kadre gali būti užfiksuota prabangiu kostiumu vilkinti verslininkė, skubanti pro senolį, pardavinėjantį gėles, arba ekstravagantiškai atrodantis jaunuolis šalia konservatyviai apsirengusių praeivių.
Šie vaizdai nėra skirti teisti ar moralizuoti. Jie tiesiog atspindi realybę tokią, kokia ji yra. Fotografas dažnai naudoja ironiją, tačiau ji retai būna pikta. Tai greičiau kvietimas nusišypsoti iš mūsų pačių kasdienybės absurdų. Toks požiūris leidžia žiūrovui pamatyti, kad miestas yra pilnas skirtingų pasaulių, kurie egzistuoja vienas šalia kito, bet dažnai nesusiliečia.
Stilius ir mada be podiumo
Nors Vincas Alesius nėra mados fotografas tradicine prasme, jo darbai dažnai tampa geriausiu gatvės stiliaus (street style) katalogu. Skirtingai nei mados žurnalų fotosesijose, kur viskas suderinta stilistų, gatvėje žmonės rengiasi taip, kaip jaučiasi. Alesius puikiai pastebi:
- Unikalias detales: Ryškiaspalvės kojinės, vintažiniai aksesuarai ar savadarbiai drabužiai, kurie išreiškia asmenybę.
- Nesuderinamus derinius: Kartais patys keisčiausi aprangos deriniai nuotraukose atrodo įspūdingiausiai ir tampa įkvėpimu kitiems.
- Sezonines tendencijas: Jo nuotraukos realiuoju laiku parodo, kada į gatves ateina pavasaris (trumpesni sijonai, šviesesnės spalvos) arba kada miestą užvaldo rudeninė melancholija (lietpalčiai, skėčiai).
Daugelis mados entuziastų seka fotografą būtent dėl šios priežasties – norėdami pamatyti tikrąjį, o ne sufabrikuotą miesto stilių.
Etikos klausimai ir viešoji erdvė
Kalbėdami apie Vinco Alesiaus veiklą, negalime apeiti ir etinio bei teisinio aspekto. Jo veikla dažnai sukelia diskusijas apie privatumą. Ar galima fotografuoti žmones be jų sutikimo? Kur baigiasi viešoji erdvė ir prasideda asmeninis gyvenimas?
Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų demokratinių šalių, galioja taisyklė, kad viešoje vietoje fotografuoti galima, jei tai nepažeidžia žmogaus orumo ir nėra naudojama komercinei reklamai be sutikimo. Alesius balansuoja ant šios ribos meistriškai. Nors kartais jo objektyvas pagauna žmones ne pačiomis palankiausiomis akimirkomis (valgant, žiovaujant, darant grimasas), tai yra žmogiškumo dalis. Fotografas dažnai teigia, kad jo tikslas nėra ką nors įžeisti, bet parodyti gyvenimo įvairovę.
Įdomu tai, kad daugelis žmonių, pamatę save Alesiaus nuotraukose, reaguoja pozityviai. Tai tampa savotišku pripažinimu – jei tave nufotografavo Vincas, vadinasi, tą dieną atrodei įdomiai arba išskirtinai. Žinoma, pasitaiko ir nepasitenkinimo, tačiau tai yra neišvengiama dokumentinės fotografijos dalis.
Kaip išmokti matyti taip, kaip mato fotografas?
Daugelis mėgėjų klausia, kaip išsiugdyti tokį pastabumą. Vincas Alesius savo pavyzdžiu rodo, kad svarbiausia – smalsumas. Norint pamatyti tai, ką praleidžia kiti, reikia:
Pirmiausia, pakelti akis nuo telefono. Tai atrodo banalu, bet tai yra pagrindinė priežastis, kodėl mes nematome aplinkos. Antra, reikia išmokti stebėti kūno kalbą. Žmonių eisena, gestai ir veido išraiškos gali pasakyti daugiau nei jų apranga. Trečia, reikia nebijoti būti arti įvykių centro. Geriausia gatvės fotografija gimsta ne teleobjektyvu iš toli, o būnant minioje, tampant jos dalimi.
Dažniausiai užduodami klausimai
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažnai kyla stebint gatvės fotografų darbą ir analizuojant Vinco Alesiaus fenomeną.
Ar legalu fotografuoti žmones gatvėje be jų atsiklausimo?
Taip, Lietuvoje fotografuoti viešose vietose (gatvėse, aikštėse, parkuose) yra leidžiama, nes tai yra viešoji erdvė. Svarbu, kad nuotraukos nežeistų žmogaus garbės ir orumo bei nebūtų naudojamos tiesioginei reklamai be asmens sutikimo. Meninė ir žurnalistinė fotografija turi plačias laisves.
Ką daryti, jei pamačiau save Vinco Alesiaus nuotraukoje ir nenoriu ten būti?
Dauguma fotografų, įskaitant Vincą, yra geranoriški. Jei nuotrauka jums kelia diskomfortą, geriausia tiesiogiai susisiekti su autoriumi ir mandagiai paprašyti ją pašalinti. Dažniausiai tokie prašymai yra patenkinami, siekiant išvengti konfliktų.
Kokia įranga geriausia pradedančiajam gatvės fotografui?
Nors profesionalai naudoja aukštos klasės kameras, gatvės fotografijai svarbiausia yra mobilumas ir nepastebimumas. Pradėti galima net su geru išmaniuoju telefonu arba nedideliu sisteminiu fotoaparatu. Svarbiau yra „matyti” kadrą, o ne techniniai megapikselių parametrai.
Kodėl Vincas Alesius fotografuoja ne tik gražius vaizdus?
Gatvės fotografijos tikslas – dokumentuoti realybę. Gyvenimas susideda ne tik iš estetikos, bet ir iš chaoso, keistenybių, liūdesio ar juoko. Rodydamas visą spektrą, fotografas sukuria tikroviškesnį miesto ir jo gyventojų portretą.
Dokumentika ateities kartoms
Žvelgiant plačiau, Vinco Alesiaus darbai įgauna vis didesnę vertę bėgant laikui. Tai, kas šiandien mums atrodo įprasta kasdienybė – žmonių šukuosenos, rankose laikomi įrenginiai, reklamų stendai fone ar net automobilių modeliai gatvėse – po dešimties ar dvidešimties metų taps istorija. Jo nuotraukų archyvas taps neįkainojamu šaltiniu istorikams, sociologams ir tiesiog nostalgiškai nusiteikusiems miestiečiams, norintiems prisiminti, koks Vilnius buvo 21-ojo amžiaus pradžioje.
Fotografas atlieka svarbią kultūrinę funkciją: jis sustabdo laiką ten, kur kiti skuba. Jo gebėjimas pamatyti grožį paprastume, humorą rutinoje ir prasmę atsitiktinume moko mus visus būti atidesnius. Galbūt kitą kartą, eidami per miestą, ir mes pakelsime akis, kad pamatytume tą mažą stebuklą ar kuriozą, kuris vyksta tiesiai prieš mūsų nosį, bet kurį be tokių menininkų pagalbos tiesiog praleistume pro akis.
