Šiuolaikiniame pasaulyje rašymas tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi. Jei anksčiau tekstų kūrimas buvo žurnalistų, rašytojų ar biurokratų privilegija, tai šiandien, socialinių tinklų ir momentinių žinučių eroje, rašome visi ir nuolat. Deja, skubėjimas ir nuolatinė komunikacija „bėgant“ dažnai pakiša koją mūsų raštingumui. Nors technologijos tobulėja ir automatinės taisymo programos padeda išvengti akivaizdžių riktų, jos vis dar nepajėgios suprasti lietuvių kalbos niuansų, konteksto ar stiliaus vingrybių. Lituanistai pastebi, kad net ir išsilavinę žmonės, puikiai išmanantys savo srities specifiką, daro elementarias klaidas, kurios gali pakenkti profesiniam įvaizdžiui. Taisyklinga kalba rodo ne tik pagarbą pašnekovui, bet ir asmens atidumą detalėms bei intelektą. Šiame straipsnyje apžvelgsime taisykles, kurias dažniausiai pamirštame, ir pateiksime praktinių patarimų, kaip rašyti sklandžiau.
Skyrybos spąstai: kableliai ne pagal kvėpavimą
Viena didžiausių ir dažniausiai pasitaikančių problemų lietuvių kalboje – skyryba. Daugelis žmonių vadovaujasi mokykloje (galbūt klaidingai) įgyta nuostata arba tiesiog intuicija: „dedu kablelį ten, kur darau pauzę“. Tai yra viena pavojingiausių taisyklių, nes kalbėjimo intonacija dažnai nesutampa su gramatine sakinio struktūra. Lituanistai pabrėžia, kad skyryba remiasi sakinio dalių ryšiais, o ne mūsų kvėpavimo ritmu.
Ypač dažnai klystama skiriant įterpinius. Žodžiai, kurie reiškia požiūrį į sakomą dalyką (tikrumą, abejonę, emocijas), privalo būti išskirti kableliais iš abiejų pusių. Tai tokie žodžiai kaip deja, beje, žinoma, matyt, tiesa, iš tiesų. Pavyzdžiui, sakinyje „Jis žinoma ateis“ trūksta skyrybos ženklų. Taisyklinga būtų: „Jis, žinoma, ateis“. Tačiau čia slypi ir kita pusė – ne visi žodeliai, kurie skamba kaip įterpiniai, tokie ir yra. Žodžiai tarsi, lyg, lyg ir, neva, galbūt, ko gero, vis dėlto nėra skiriami, nors daugelis intuityviai nori juos apsupti kableliais.
Kita opi problema – šalutiniai sakiniai ir jungtukai. Taisyklė, kad prieš „kad“, „jog“, „nes“, „kai“ visada dedamas kablelis, yra teisinga tik iš dalies. Svarbu suprasti sakinio struktūrą. Jei jungtukas pradeda naują gramatinį centrą, kablelis būtinas. Tačiau jei šie žodžiai yra sudėtinio jungtuko dalis (pvz., „ne tik… bet ir“, „tiek… kiek“), skyryba tampa sudėtingesnė. Didžiausią painiavą kelia jungtukas „bei“. Svarbu įsidėmėti: jei „bei“ jungia vienarūšes sakinio dalis (pvz., „Pirksime duoną bei pieną“), kablelio nereikia. Tačiau jei „bei“ jungia du atskirus sakinius, kablelis prieš jį yra būtinas.
Nosinių raidžių vartojimas: kada „ą“, o kada „a“?
Nosinės raidės – tai lietuvių kalbos unikalumas ir tuo pačiu didžiausias galvos skausmas daugeliui rašančiųjų. Dažniausiai klaidos daromos linksniuojant žodžius ir painiojant veiksmažodžių laikus. Pagrindinė taisyklė, kurią primena specialistai, yra susijusi su linksniais: ką? (galininkas) – nosinė, ko? (kilmininkas) – be nosinės. Tai galioja tiek daiktavardžiams, tiek būdvardžiams.
Pavyzdžiui:
- Rašau (ką?) gražų laišką (nosinės galūnėse).
- Nėra (ko?) gražaus laiško (nėra nosinių).
Tačiau čia yra išimčių. Įvardžiuotiniuose būdvardžiuose (pvz., „baltąjį“, „gražiąją“) nosinė raidė rašoma ne tik galūnėje, bet ir priešpaskutiniame skiemenyje, jei tai moteriškoji giminė (pvz., „gražiąją dieną“), bet vyriškojoje giminėje vienaskaitos galininke rašoma „baltąjį“, o ne „baltąjį“. Painu? Paprastesnis būdas patikrinti – atstatyti į paprastą formą. Jei paprastoje formoje yra nosinė (baltą), tai ir įvardžiuotinėje ji išlieka toje pačioje vietoje, plius pridedama galūnė.
Atskira kategorija – veiksmažodžiai. Čia dažnai painiojami esamojo, būtojo ir būsimojo laiko formos. Pavyzdžiui, žodis „šąla“ (nuo šalčio) rašomas su nosine, nes šaknyje kinta balsis (šalti – šąla). Tas pats galioja žodžiams „bąla“, „gęsta“, „tręšta“. Tačiau jei kalbame apie būsimąjį laiką, nosinės šaknyje išnyksta: „šals“, „bals“. Labai dažnai pamirštama, kad veiksmažodžių bendratyse (ką veikti?) nosinės nerašomos, pavyzdžiui, siųsti (ne siūsti), kęsti (ne kęsti). Tačiau esamajame laike: siunčia, kenčia (nosinių nėra, atsiranda „n“). Būtajame kartiniame laike vėl grįžta nosinės: siuntė, kentė.
Dalyvių vartojimo logikos klaidos
Tai viena iš tų klaidų, kurią sunku pastebėti, nes sakinys skamba gražiai, tačiau logiškai yra visiškai netaisyklingas. Kalbame apie padalyvių ir pusdalyvių vartojimą, kai sakinio veiksnys nesutampa su veiksmo atlikėju. Klasikinis vadovėlinis pavyzdys: „Einant namo, pradėjo lyti“. Iš šio sakinio išeina, kad lietus ėjo namo. Padalyvis (einant) neturi veiksnio, todėl jis automatiškai priskiriamas pagrindinio sakinio veiksniui (lietus).
Norint išvengti šios klaidos, reikia atsiminti auksinę taisyklę: pusdalyvį ar padalyvį galima vartoti tik tada, kai abu veiksmus atlieka tas pats asmuo ar daiktas. Pavyzdžiui, „Eidamas namo, aš sutikau draugą“ – čia viskas gerai, nes aš ėjau ir aš sutikau. Jei veikėjai skirtingi, būtina keisti sakinio struktūrą į šalutinį sakinį: „Kai ėjau namo, pradėjo lyti“.
Panaši situacija ir su pusdalyviais (-dama, -damas). Sakinys „Skaitant knygą, man kilo idėja“ yra netaisyklingas. Turi būti: „Skaitant knygą, kilo idėja“ (beasmenė konstrukcija) arba „Skaitydamas knygą, sugalvojau idėją“. Klaidingas vartojimas dažnai sukuria komiškas situacijas dalykiniuose laiškuose, pavyzdžiui: „Nagrinėjant ataskaitą, iškilo klausimai“ (klausimai patys ataskaitos nenagrinėjo). Teisinga būtų: „Nagrinėdami ataskaitą, pastebėjome, kad kyla klausimų“.
Svetimybės ir vertiniai: „sekantis“ klausimas
Kalbos švarumas kenčia nuo tiesioginių vertimų iš kitų kalbų (dažniausiai anglų ar rusų). Vienas labiausiai paplitusių ir sunkiausiai išgyvendinamų „parazitų“ yra žodis sekantis, vartojamas reikšme „kitas“. Lietuvių kalboje „sekantis“ yra dalyvis, reiškiantis veiksmą „tas, kuris seka paskui kažką“ (pvz., „sekantis mokinys eilėje“ dar gali būti toleruojamas, jei jis fiziškai seka). Tačiau kai kalbame apie eilę, laiką ar išvardijimą, privalu vartoti žodį kitas. Todėl ne „sekantis klausimas“, o „kitas klausimas“; ne „sekanti stotelė“, o „kita stotelė“.
Kiti dažni vertiniai ir netinkami išsireiškimai:
- Kaip taisyklė – tai vertinys iš rusų kalbos. Lietuviškai sakome: paprastai, dažniausiai, įprastai.
- Pilnai – dažnai vartojamas reikšme „visiškai“. Pvz., „Aš su jumis pilnai sutinku“ yra blogai. Reikia sakyti: „Visiškai sutinku“. „Pilnai“ tinka tik tada, kai kalbame apie tūrį (pilnai pripiltas ąsotis).
- Ant dienų – dar vienas grubus vertinys. Reikia sakyti: šiomis dienomis, artimiausiu metu.
- Randasi – dažnai vartojamas neteisingai vietoj „yra“. „Parduotuvė randasi centre“ – blogai. „Parduotuvė yra centre“ – gerai. Daiktai patys savęs neranda.
- Bėgyje – kanceliarinio stiliaus klaida (pvz., „metų bėgyje“). Reikia sakyti: per metus, tais metais, bėgant metams.
Elektroninio susirašinėjimų etiketas ir didžiosios raidės
Dalykiniame susirašinėjime klaidos daromos ne tik gramatikoje, bet ir etiketo srityje. Viena dažniausių dilemų – įvardžio „Jūs“ rašymas. Kada rašyti didžiąja, o kada mažąja raide? Taisyklė gana paprasta, bet dažnai pamirštama. Jei kreipiatės į konkretų asmenį (klientą, partnerį, kolegą) mandagiai, rašome Jūs, Jūsų, Jus didžiąja raide. Tai yra mandagumo ir pagarbos ženklas.
Tačiau, jei kreipiamasi į asmenų grupę ar apibendrintą auditoriją (pvz., socialinių tinklų įraše „Kviečiame jus visus į renginį“, naujienlaiškyje, siunčiamame tūkstančiams gavėjų), įvardis „jūs“ rašomas mažąja raide. Didžiosios raidės vartojimas kreipiantis į daugiskaitą (grupę žmonių) yra laikomas stilistine klaida, nebent tai ypač iškilmingas tekstas.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kreipinius laiško pradžioje. Po kreipinio „Laba diena“ ar „Gerbiamas Jonai“ lietuvių kalboje dedamas šauktukas. Jei dedamas šauktukas, kitas sakinys pradedamas didžiąja raide. Jei pasirenkate dėti kablelį (kas yra labiau būdinga anglų kalbai, bet toleruojama ir lietuvių kalboje, jei tekstas nėra griežtai oficialus), tuomet pirmasis laiško sakinys turi prasidėti mažąja raide. Pavyzdžiui: „Gerbiamas Tomai, dėkojame už Jūsų laišką…“.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje skiltyje atsakome į konkrečius klausimus, kurie dažnai kyla norint rašyti taisyklingai.
1. Ar žodis „super“ yra vartotinas lietuvių kalboje?
Nors šnekamojoje kalboje žodis „super“ labai populiarus, bendrinėje ir ypač dalykinėje kalboje jis vertinamas kaip neteiktina svetimybė. Vietoj jo rekomenduojama vartoti lietuviškus atitikmenis: puiku, nuostabu, labai gerai. Jei norite pabrėžti ypatybę, galima naudoti priešdėlį: superautomobilis, tačiau kaip atskiras jaustukas ar būdvardis jis vengtinas.
2. Kaip teisingai: „prašome kreiptis“ ar „prašome kreiptis į mus“?
Abu variantai galimi, tačiau dažna klaida yra prielinksnio vartojimas su padėka. Pavyzdžiui, „ačiū už kreipimąsi“ yra geriau nei „dėkojame, kad kreipėtės“. Tačiau svarbiausia klaida, susijusi su žodžiu „kreiptis“, yra nevartotinas junginys „kreiptis pas ką“. Taisyklinga tik kreiptis į ką (į gydytoją, į vadybininką), o ne „pas gydytoją“.
3. Ar galima sakyti „nešiojamas kompiuteris“?
Tai labai paplitusi klaida. „Nešiojamas“ reiškia, kad jis dabar yra nešamas. Kompiuterio tipui apibūdinti taisyklingas terminas yra nešiojamasis kompiuteris (įvardžiuotinė forma). Tas pats galioja ir terminams „mobilusis telefonas“ (ne mobilus), „laikas“ (ne laikinas).
4. Kada vartoti „reikia“, o kada „reikėtų“?
„Reikia“ konstatuoja faktą, būtinybę. „Reikėtų“ yra tariamoji nuosaka, reiškianti pageidavimą, švelnesnį pasiūlymą ar sąlygą. Dalykiniuose patarimuose, norint skambėti mandagiau ir ne taip kategoriškai, dažniau pasirenkama forma reikėtų. Pavyzdžiui: „Dokumentus reikėtų pristatyti iki pirmadienio“ skamba švelniau nei „Dokumentus reikia pristatyti…“.
Pagalbinės priemonės ir savarankiškas tobulėjimas
Norint rašyti be klaidų, neužtenka vien tik žinoti taisykles – reikia jas nuolat praktikuoti ir tikrinti. Lituanistai vienbalsiai sutaria, kad geriausias būdas gerinti raštingumą yra knygų skaitymas. Kokybiška literatūra lavina kalbos jausmą, plečia žodyną ir padeda vizualiai įsiminti taisyklingą žodžių rašybą bei skyrybą. Tačiau rašant svarbius tekstus, pasikliauti vien atmintimi neverta.
Šiandien turime prieigą prie puikių skaitmeninių išteklių. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siūlo konsultacijų banką, kuriame galima rasti atsakymus į kebliausius klausimus. Taip pat verta naudotis „Dabartinės lietuvių kalbos žodynu“ bei automatizuotomis rašybos tikrinimo priemonėmis, integruotomis į tekstų rengyklės programas. Tiesa, aklai pasitikėti automatiniais taisytojais nereikėtų – jie puikiai gaudo korektūros klaidas, bet dažnai praleidžia loginius ar stilistinius netikslumus. Jei kyla abejonių dėl žodžio vartojimo ar sakinio konstrukcijos, geriau skirti minutę patikrinimui internetiniuose žodynuose (pvz., ekalba.lt), nei išsiųsti tekstą su grubia klaida. Investicija į raštingumą visada atsiperka, nes taisyklinga kalba yra profesionalumo ir patikimumo vizitinė kortelė.
