Gyvename paradoksaliame laike. Viena vertus, mokslas ir technologijos pasiekė neregėtas aukštumas: dirbtinis intelektas rašo kodus, marsaeigiai siunčia nuotraukas iš raudonosios planetos, o medicina geba redaguoti genus. Kita vertus, astrologijos programėlės išgyvena aukso amžių, Taro kortų kaladės yra vienos perkamiausių prekių internetinėse parduotuvėse, o „TikTok“ socialiniame tinkle grotažymė #WitchTok renka milijardus peržiūrų. Atrodytų, racionalus XXI a. žmogus turėtų skeptiškai žiūrėti į ateities spėjimą, tačiau statistika rodo ką kita. Psichologai teigia, kad tai nėra susiję su intelekto trūkumu ar naivumu. Tikėjimas pranašystėmis atlieka labai svarbią psichologinę funkciją, kuri yra giliai įsišaknijusi mūsų smegenų struktūroje ir emociniame reguliavime.
Smegenų kova su nežinomybe: kodėl mums reikia scenarijaus
Pagrindinė žmogaus smegenų užduotis evoliucijos eigoje buvo ne mąstyti filosofiškai, o užtikrinti išgyvenimą. Tam, kad išgyventų, smegenys tapo „prognozavimo mašinomis“. Jos nuolat skenuoja aplinką ieškodamos dėsningumų, kurie padėtų nuspėti, kas nutiks toliau. Nežinomybė smegenims yra toksiška – ji sukelia pavojaus signalą, aktyvuoja migdolinį kūną (smegenų dalį, atsakingą už baimę) ir didina streso hormono kortizolio lygį.
Kai ateitis atrodo neaiški – ar tai būtų ekonominė krizė, pandemija, ar asmeniniai santykiai – mūsų smegenys patiria didžiulį diskomfortą. Čia į pagalbą ateina ateities būrimas. Nesvarbu, ar prognozė yra teisinga, ar ne, pats faktas, kad egzistuoja scenarijus, veikia raminančiai. Būrimas sukuria kontrolės iliuziją chaotiškame pasaulyje. Psichologine prasme, žmogui lengviau priimti net ir neigiamą, bet konkrečią prognozę, nei gyventi visiškoje nežinioje.
Barnumo efektas: kodėl horoskopai tinka visiems
Vienas stipriausių psichologinių mechanizmų, paaiškinančių tikėjimą pranašystėmis, yra vadinamasis Barnumo (arba Forerio) efektas. Tai reiškinys, kai žmonės labai tiksliais ir asmeniškais laiko tokius apibūdinimus, kurie iš tikrųjų yra tokie bendri, kad tiktų beveik bet kam.
1948 metais psichologas Bertramas Foreris atliko eksperimentą: jis davė savo studentams asmenybės testą, o vėliau kiekvienam įteikė „unikalią“ analizę. Studentai turėjo įvertinti analizės tikslumą balais nuo 0 iki 5. Vidurkis buvo stulbinantis – 4,26. Tik vėliau Foreris atskleidė, kad visiems studentams įteikė visiškai identišką tekstą, sudarytą iš atsitiktinių horoskopų frazių. Štai keletas pavyzdžių:
- „Jūs turite polinkį būti savikritiškas.“
- „Nors turite tam tikrų asmenybės silpnybių, dažniausiai gebate jas kompensuoti.“
- „Jūs turite daug nepanaudotų gebėjimų, kuriais dar nepasinaudojote savo naudai.“
- „Kartais esate ekstravertiškas ir bendraujantis, o kartais – intravertiškas ir uždaras.“
Šis efektas veikia dėl subjektyvaus validavimo. Mes patys „įdedame“ prasmę į miglotus teiginius, susiedami juos su savo asmenine patirtimi. Kai būrėja sako: „Matau, kad praeityje turėjote skaudų išsiskyrimą“, klientas iškart prisimena savo konkrečią situaciją ir galvoja: „Oho, ji viską žino“, nors iš tiesų beveik kiekvienas suaugęs žmogus yra patyręs išsiskyrimą ar netektį.
Atsakomybės perkėlimas ir kontrolės lokusas
Psichologijoje naudojama sąvoka „kontrolės lokusas“. Žmonės su vidiniu kontrolės lokusu tiki, kad jie patys valdo savo gyvenimą. Žmonės su išoriniu kontrolės lokusu mano, kad jų gyvenimą lemia išorinės jėgos – likimas, sėkmė, dievai ar žvaigždės.
Kriziniais gyvenimo momentais – po skyrybų, praradus darbą ar jaučiant bendrą nerimą – net ir stiprų vidinį kontrolės lokusą turintys žmonės gali pavargti nuo atsakomybės naštos. Pranašystės suteikia galimybę trumpam „nusiimti“ atsakomybę nuo savo pečių. Pasakymas „dabar Merkurijus retrogradinis, todėl man nesiseka darbe“ yra psichologiškai daug patogesnis nei pripažinimas, kad trūksta kompetencijos ar tiesiog buvo priimti netinkami sprendimai. Tai veikia kaip gynybinis mechanizmas, saugantis savivertę nuo sužlugdymo.
Patvirtinimo šališkumas
Dar vienas svarbus elementas – patvirtinimo šališkumas (angl. confirmation bias). Tai mūsų smegenų polinkis pastebėti, įsiminti ir sureikšminti tik tą informaciją, kuri patvirtina mūsų jau turimus įsitikinimus, ir ignoruoti tai, kas jiems prieštarauja.
Jei žmogus tiki sapnų pranašystėmis ir susapnuoja avariją, o kitą dieną išgirsta apie autoįvykį mieste, jis tai užfiksuos kaip „įrodymą“. Tačiau jis pamirš tūkstančius kitų sapnų, kurie niekada neišsipildė. Būrimo seansų metu klientai dažnai pamiršta netikslius spėjimus („turite brolį“ – „ne, neturiu“ – „reiškia, turite artimą draugą, kuris kaip brolis“), tačiau puikiai įsimena tuos, kurie atitiko realybę.
Ritualo galia ir placebo efektas
Negalima ignoruoti ir paties proceso. Apsilankymas pas būrėją ar tarologą dažnai primena terapinį seansą. Tai yra laikas, skirtas tik klientui, kurio metu jis yra išklausomas (net jei kalba kortos). Patalpos atmosfera, žvakės, rami muzika, specifiniai kvapai ir dėmesingas kontaktas veikia nervų sistemą raminančiai.
Šis ritualas gali suveikti kaip placebas. Jei žmogus tiki, kad atlikus tam tikrą ritualą ar gavus „apsaugą“, jam seksis geriau, jo pasitikėjimas savimi iš tiesų padidėja. Didesnis pasitikėjimas lemia ramesnį elgesį, geresnius sprendimus ir, paradoksalu, dažnai atneša tą sėkmę, kuri buvo išpranašauta. Tai vadinama savaime išsipildančia pranašyste.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje dalyje atsakome į dažniausiai kylančius klausimus apie psichologinį pranašysčių poveikį ir kodėl net skeptikai kartais susigundo žvilgtelėti į horoskopus.
- Ar tikėjimas pranašystėmis rodo psichikos sutrikimus?
Tikrai ne. Tai yra normali žmogaus psichikos reakcija į neapibrėžtumą ir stresą. Tai tampa problema tik tuomet, kai žmogus visiškai nustoja priimti savarankiškus sprendimus ir tampa patologiškai priklausomas nuo būrimų kiekviename žingsnyje. - Kodėl protingi, išsilavinę žmonės lankosi pas būrėjas?
Intelektas neapsaugo nuo emocinių poreikių. Išsilavinę žmonės dažnai patiria didelį spaudimą ir stresą. Pranašystės jiems gali tarnauti ne kaip tiesa, o kaip būdas struktūruoti savo mintis, nusiraminti arba pažvelgti į situaciją kitu kampu. Be to, žmogaus smegenys evoliuciškai linkusios ieškoti maginių ryšių, nepriklausomai nuo IQ. - Ar pranašystės gali būti naudingos?
Taip, jei jos naudojamos kaip savirefleksijos įrankis. Pavyzdžiui, Taro kortų archetipai gali padėti žmogui įvardinti jausmus, kurių jis pats nesuprato. Tačiau nauda dingsta, kai prarandamas kritinis mąstymas ir atsakomybė už savo veiksmus. - Ką daryti, jei artimasis yra priklausomas nuo būrimų?
Svarbu nekritikuoti ir nesišaipyti, nes tai tik dar labiau pastūmės žmogų į izoliaciją. Verčiau bandykite suprasti, kokį emocinį poreikį (saugumo, kontrolės, paguodos) tenkina būrimai, ir pasiūlykite sveikesnių būdų tiems poreikiams patenkinti, pavyzdžiui, pokalbį, terapiją ar naują veiklą.
Simbolių kalba ir saviugdos galimybės
Nors psichologija skeptiškai žiūri į maginę pranašysčių pusę, ji pripažįsta simbolių galią. Karlas Gustavas Jungas, vienas iš psichoanalizės pradininkų, daug dėmesio skyrė archetipams – universaliems simboliams, kurie egzistuoja kolektyvinėje pasąmonėje. Taro kortos ar astrologiniai simboliai dažnai atspindi šiuos archetipus (pvz., Motina, Tėvas, Mirtis/Pokytis, Kvailelis/Pradžia).
Todėl modernus požiūris į ateities būrimą keičiasi. Užuot klausę „kas manęs laukia?“, vis daugiau žmonių naudoja šias sistemas klausdami „kas vyksta mano viduje?“. Tokiu būdu atsitiktinai ištraukta korta ar horoskopo aprašymas tampa ne nuosprendžiu iš viršaus, o projektiniu testu – veidrodžiu, kuriame pamatome tai, kas mums tuo metu aktualiausia. Jei ištraukę kortą, reiškiančią „pokyčius“, jaučiate baimę, tai signalizuoja apie vienokią vidinę būseną; jei jaučiate džiaugsmą – apie visai kitokią.
Gebėjimas atskirti aklą tikėjimą nuo žaismingos savianalizės yra raktas į sveiką santykį su mistika. Kol pranašystės padeda mums kelti klausimus, o ne duoda galutinius atsakymus, jos gali būti įdomus ir net naudingas savęs pažinimo elementas. Pavojus kyla tik tada, kai žvaigždėms ar kortoms atiduodame vairą nuo savo gyvenimo automobilio, užuot patys jį vairavę.
