Nedaug istorinių asmenybių sukelia tiek prieštaringų jausmų, kiek paskutinioji Prancūzijos karalienė. Jos vardas tapo prabangos, pertekliaus ir tragiško likimo sinonimu. Vieniems ji – nesuprasta jauna moteris, įmesta į politinių intrigų sūkurį ir tapusi atpirkimo ožiu už visos monarchijos nuodėmes. Kitiems – arogantiška išlaidūnė, kurios abejingumas paprastų žmonių kančioms paspartino kruviną revoliuciją. Tačiau tiesa apie Mariją Antuanetę yra kur kas sudėtingesnė nei populiarūs mitai ar karikatūros. Norint suprasti tikrąjį jos vaidmenį Prancūzijos griūtyje, būtina pažvelgti ne tik į jos spintą, bet ir į Versalio rūmų užkulisius, kuriuose mada buvo ne tik pramoga, bet ir galingas ginklas.
Austrijos eržercogienė svetimame dvare
Marijos Antuanetės istorija prasideda ne Prancūzijoje, o Vienoje. Gimusi kaip Austrijos imperatorės Marijos Teresės dukra, ji nuo mažens buvo ruošiama tapti politiniu pėstininku Europos monarchų šachmatų lentoje. Būdama vos keturiolikos metų, ji buvo ištekinta už Prancūzijos dofino (būsimojo Liudvikas XVI), siekiant sustiprinti trapią sąjungą tarp buvusių priešų – Austrijos ir Prancūzijos.
Atvykusi į Versalį, jauna mergina patyrė kultūrinį šoką. Ji pateko į aplinką, kurioje kiekvienas žingsnis, nuo pabudimo ryte iki ėjimo miegoti, buvo griežtai reglamentuotas etiketo. Ji buvo nuolat stebima, o jos privatumas – visiškai panaikintas. Daugeliui prancūzų dvariškių ji liko „l’Autrichienne” (austrė) – svetimšalė, kuria negalima pasitikėti. Jausdamasi izoliuota ir vieniša santuokoje, kuri septynerius metus nebuvo fiziškai realizuota, Marija Antuanetė ieškojo būdų, kaip užpildyti emocinę tuštumą ir įtvirtinti savo statusą dvare, kuriame jos vertė buvo matuojama tik gebėjimu pagimdyti įpėdinį.
Mada kaip politinis pareiškimas
Dažnai manoma, kad karalienės aistra madai buvo tiesiog tuštybė. Tačiau Versalio kontekste drabužiai ir išvaizda buvo galia. Kadangi Marija Antuanetė neturėjo realios politinės įtakos valstybės valdymui, ji ėmėsi valdyti vienintelę sritį, kuri jai buvo prieinama – stilių. Ji suprato, kad būdama matomiausia moterimi Prancūzijoje, ji privalo atrodyti nepriekaištingai ir įspūdingai.
Rose Bertin ir „Mados ministrės” įtaka
Esminis lūžis įvyko, kai karalienė pradėjo bendradarbiauti su Rose Bertin, talentinga modiste, kurią daugelis vadino neoficialia „Mados ministre”. Kartu jos sukūrė stilių, kuris diktavo madas visai Europai. Tai buvo ne tik suknelės, tai buvo inžineriniai kūriniai:
- Pouf šukuosenos: Tai buvo milžiniški, į viršų sukelti plaukų bokštai, puošti ne tik plunksnomis ar brangakmeniais, bet ir laivų modeliais, narveliais su paukščiais ar sodo miniatiūromis. Šios šukuosenos buvo tokios aukštos, kad damoms tekdavo klūpėti karietose.
- Rokoko perteklius: Suknelės buvo siuvinėtos auksu, sidabru, puoštos kaspinais ir nėriniais. Kiekvienas pasirodymas viešumoje turėjo demonstruoti Prancūzijos tekstilės pramonės (kurią karalienė aktyviai rėmė) didybę.
- Chemise à la reine: Vėliau, siekdama paprastumo, Marija Antuanetė sukėlė skandalą vilkėdama paprastą balto muslino suknelę. Paradoksalu, bet visuomenė tai palaikė įžeidimu – karalienė atrodė tarsi su apatiniais, o tai buvo traktuojama kaip monarchijos orumo žeminimas.
Finansinė krizė: realybė prieš propagandą
Viena didžiausių istorinių dėmių Marijos Antuanetės biografijoje – pravardė „Ponia Deficitas”. Revoliucinė propaganda sėkmingai įteigė, kad būtent karalienės išlaidos suknelėms, papuošalams ir lošimams privedė Prancūziją prie bankroto. Tačiau istoriniai faktai rodo ką kita.
Nors karalienės išlaidos buvo didelės, jos sudarė tik menką dalį valstybės biudžeto. Tikrosios Prancūzijos finansinės krizės priežastys buvo sisteminės ir geopolitinės:
- Karai: Prancūzija skyrė milžiniškas lėšas remti Amerikos nepriklausomybės karą prieš Didžiąją Britaniją. Ši skola buvo nepalyginamai didesnė už bet kokias karalienės išlaidas.
- Mokesčių sistema: Atgyvenusi sistema atleido bajorus ir dvasininkiją nuo mokesčių, visą naštą perkeldama ant skurstančių valstiečių pečių.
- Badas: Keli nederliaus metai iš eilės lėmė duonos trūkumą ir kainų šuolį, o tai sukėlė tiesioginį liaudies pyktį.
Visgi, Marija Antuanetė tapo patogiu taikiniu. Lengviau buvo nekęsti svetimšalės karalienės, kuri perka deimantus, nei suprasti sudėtingas makroekonomines problemas.
Mažasis Trianonas: brangus pabėgimas į kaimą
Siekdama pabėgti nuo Versalio etiketo gniaužtų, Marija Antuanetė daug laiko praleisdavo Mažajame Trianone (Petit Trianon) – jai dovanotame dvare Versalio parko teritorijoje. Čia ji sukūrė savo utopiją, įskaitant garsųjį Hameau de la Reine (Karalienės kaimelį). Tai buvo stilizuota ferma, kurioje karalienė ir jos artimiausios freilinos vaidino valstietes: melžė karves į porcelianinius kibirus ir vedžiojo švarias, kvepiančias avis.
Šis „pabėgimas” turėjo skaudžių pasekmių. Pirma, užsidarydama savo rate, ji atsiribojo nuo senosios aristokratijos, kuri jautėsi įžeista, negalėdama patekti į karalienės vidinį ratą. Antra, visuomenei tai atrodė kaip pasityčiojimas. Tuo metu, kai tikri valstiečiai mirė iš bado, karalienė žaidė kaimą prabangioje dekoracijoje. Tai tik dar labiau padidino prarają tarp monarchijos ir tautos.
Deimantų vėrinio afera ir reputacijos žlugimas
Nors Marija Antuanetė padarė daug klaidų, didžiausias smūgis jos reputacijai buvo suduotas įvykio, kuriame ji net nedalyvavo. Tai garsioji Deimantų vėrinio afera (1785 m.). Suktė, grafienė de La Motte, apsimetusi karalienės patikėtine, įtikino kardinolą de Rohaną nupirkti pasakiškai brangų vėrinį karalienės vardu. Vėrinys buvo pavogtas, o kai afera iškilo į viešumą, prasidėjo teismo procesas.
Nors karalienė buvo visiškai nekalta (ji atsisakė pirkti vėrinį anksčiau), visuomenė ja netikėjo. Žmonės buvo įsitikinę, kad ji naudojosi kardinolu ir rezgė intrigas. Išteisinus kardinolą, minia džiūgavo, nes tai reiškė moralinį karalienės pasmerkimą. Po šio įvykio jos reputacija niekada nebeatsigavo; ji tapo neapykantos objektu, vaizduojama pornografinėse karikatūrose ir kaltinama visomis įmanomomis ydomis.
Dažniausiai užduodami klausimai (D.U.K.)
Ar tikrai ji pasakė „Tegul valgo pyragus”?
Ne. Tai yra vienas garsiausių istorinių mitų. Frazė „Qu’ils mangent de la brioche” pirmą kartą pasirodė Žano Žako Ruso „Išpažintyje”, kuri buvo parašyta, kai Marija Antuanetė dar buvo vaikas ir gyveno Austrijoje. Ši frazė jai buvo priskirta revoliucionierių, siekiant pabrėžti jos žiaurumą ir atitrūkimą nuo realybės.
Ar Marija Antuanetė turėjo meilužių?
Istorikai vis dar ginčijasi, tačiau stipriausi įrodymai rodo į švedų diplomatą Axelį von Ferseną. Jų susirašinėjimas atskleidžia gilius romantiškus jausmus. Fersenas taip pat buvo vienas iš pagrindinių nepavykusio karališkosios šeimos pabėgimo organizatorių. Kiti gandai apie daugybę meilužių ir orgijas buvo gryna revoliucinė propaganda.
Kodėl ji buvo vadinama „Madam Deficitas”?
Ši pravardė atsirado dėl jos matomo išlaidavimo drabužiams, papuošalams ir Trianono dvaro pertvarkymui tuo metu, kai valstybė skendėjo skolose. Nors jos asmeninės išlaidos nebuvo pagrindinė bankroto priežastis, jos tapo vizualiu nelygybės simboliu.
Kaip ji elgėsi prieš mirtį?
Liudininkų teigimu, paskutinėmis valandomis ji pademonstravo neįtikėtiną orumą ir ramybę. Teismo metu, kai buvo apkaltinta kraujomaiša su savo sūnumi, ji emocingai kreipėsi į visas salėje esančias motinas, taip pelnydama net savo priešų pagarbą. Į ešafotą ji žengė išdidžiai, neatsiprašinėdama.
Marijos Antuanetės pėdsakas moderniojoje kultūroje
Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams po giljotinos ašmenų kritimo, Marija Antuanetė išlieka viena ryškiausių popkultūros ikonų. Jos įtaka šiandienos pasauliui yra paradoksali – ji vienu metu yra ir tragiška auka, ir dekadanso simbolis. Mados dizaineriai, nuo Johno Galliano iki Karlo Lagerfeldo, nuolat grįžta prie jos estetikos, interpretuodami korsetus, pastelinius tonus ir prabangius audinius šiuolaikiniuose podiumuose.
Kinas ir literatūra taip pat perkuria jos įvaizdį. Sofijos Coppolos filmas „Marija Antuanetė” (2006) pristatė ją kaip vienišą paauglę, įstrigusią auksiniame narve, kurios vienintelė paguoda buvo batai ir pyragaičiai. Tai padėjo humanizuoti karalienę, parodant ją ne kaip piktavalę tironę, o kaip aplinkybių auką. Šiandienos visuomenėje, kuri yra apsėsta įžymybių kulto ir įvaizdžio formavimo, Marijos Antuanetės istorija rezonuoja kaip niekada stipriai – tai perspėjimas apie tai, kaip greitai visuomenės garbinimas gali virsti neapykanta, ir kaip paviršutiniškas blizgesys gali slėpti gilią asmeninę tragediją.
