Tikriausiai nėra pasaulyje kito tokio muzikos kūrinio, kurio melodiją atpažintų milijardai žmonių, nepriklausomai nuo jų tautybės, amžiaus ar kultūrinio fono. Paprasta, bet didinga melodija, kurią niūniuojame, kai esame pakilios nuotaikos, arba girdime oficialių ceremonijų metu, slepia kur kas gilesnę istoriją nei daugelis galėtų įtarti. Tai nėra vien tik gražus muzikinis motyvas – tai sudėtingas filosofinis pareiškimas, gimęs dviejų genijų, poeto ir kompozitoriaus, galvose skirtingais laikotarpiais. Nors šiandien „Odė džiaugsmui“ yra neatsiejama nuo Europos Sąjungos identiteto, jos kelias iki oficialaus himno statuso buvo ilgas, vingiuotas ir kupinas politinių bei kultūrinių diskusijų. Šiame straipsnyje pažvelgsime giliau į kūrinio ištakas, jo tikrąją prasmę ir tai, kodėl būtent ši simfonijos dalis tapo vienybės simboliu.
Frydricho Šilerio vizija: nuo užstalės dainos iki brolybės manifesto
Viskas prasidėjo gerokai anksčiau nei Liudvikas van Bethovenas sukūrė savo garsiąją Devintąją simfoniją. Istorijos šaknys siekia 1785-uosius metus, kai vokiečių poetas, dramaturgas ir filosofas Frydrichas Šileris parašė eilėraštį „An die Freude“ (liet. „Džiaugsmui“). Tuo metu Europoje vis dar ruseno Apšvietos epochos idėjos, o ore tvyrojo artėjančios Prancūzijos revoliucijos nuotaikos. Šileris, būdamas idealistas, eilėraštį skyrė savo draugui Gottfriedui Körneriui. Kūrinyje aukštinamas džiaugsmas kaip dieviška kibirkštis, galinti suvienyti žmoniją.
Įdomu tai, kad pats Šileris vėliau šį kūrinį vertino gana skeptiškai. Viename iš savo laiškų jis netgi pavadino eilėraštį „nesėkme“, teigdamas, kad jis yra atitrūkęs nuo realybės ir pernelyg patosiškas. Tačiau visuomenė manė kitaip. Eilėraštis greitai išpopuliarėjo studentų tarpe ir tapo savotiška užstalės daina, simbolizuojančia laisvę ir draugystę. Pagrindinė eilėraščio žinutė – „Visi žmonės taps broliais“ (vok. Alle Menschen werden Brüder) – tapo galingu šūkiu, kuris peržengė literatūros ribas ir tapo socialiniu manifestu.
Bethoveno revoliucija: muzika, gimusi tyloje
Nors Šilerio tekstas buvo populiarus, nemirtingu jį pavertė būtent Liudvikas van Bethovenas. Kompozitorius šiuo tekstu žavėjosi dar jaunystėje ir dešimtmečius brandino mintį jį įamžinti muzikoje. Tai įvyko tik 1824 metais, kai pasaulį išvydo Devintoji simfonija d-moll, Op. 125. Tai buvo ne tik muzikinis, bet ir asmeninis triumfas. Tuo metu Bethovenas buvo jau beveik visiškai kurčias. Jis negalėjo girdėti nei orkestro, nei dainininkų, nei publikos ovacijų – visa muzika skambėjo tik jo viduje.
Devintoji simfonija tapo revoliuciniu kūriniu klasikinės muzikos istorijoje dėl kelių priežasčių:
- Choro panaudojimas: Iki tol simfonijos buvo išimtinai instrumentiniai kūriniai. Bethovenas sulaužė šią taisyklę, į paskutinę dalį įtraukdamas solistus ir chorą, dainuojančius Šilerio tekstą.
- Emocinis krūvis: Simfonijos finalas yra tarsi kelionė iš tamsos į šviesą. Prieš pasigirstant garsiajai „Džiaugsmo“ temai, orkestras groja chaotiškus, disonansinius akordus, kuriuos nutraukia baritono rečitatyvas: „O draugai, ne šiuos garsus!“ (vok. O Freunde, nicht diese Töne!). Tai buvo paties Bethoveno pridėtas tekstas, kviečiantis atsigręžti į džiaugsmą.
- Struktūros sudėtingumas: Tai buvo ilgiausia ir sudėtingiausia to meto simfonija, reikalaujanti didžiulio orkestro ir choro pajėgų.
Kaip „Odė džiaugsmui“ tapo politiniu simboliu
Kelias nuo koncertų salių iki oficialaus himno statuso nebuvo tiesioginis. XX a. pradžioje ši melodija jau buvo tapusi kultūrine ikona, tačiau politinę reikšmę ji įgavo vėliau. Idėja paversti šią muziką Europos simboliu kilo grafui Richardui von Coudenhove-Kalergi, Paneuropinės sąjungos įkūrėjui. Dar 1929 m. jis pasiūlė Bethoveno kūrinį kaip vienybės himną, tačiau prireikė dar kelių dešimtmečių ir Antrojo pasaulinio karo tragedijos, kad ši idėja būtų įgyvendinta.
Oficialiai „Odė džiaugsmui“ Europos Tarybos himnu tapo 1972 metais. Tačiau čia iškilo rimta problema – kalba. Nors vokiškas tekstas buvo originalas, tarptautinėje arenoje tai galėjo sukelti nesutarimų (ypač turint omenyje neseną karo istoriją). Be to, kokia kalba turėtų būti giedamas himnas daugiakalbėje Europoje? Sprendimas buvo priimtas radikalus, bet logiškas – atsisakyti žodžių.
Siekiant sukurti universalią versiją, buvo kreiptasi į vieną žymiausių to meto dirigentų – Herbertą fon Karajaną. Jis parengė tris instrumentines aranžuotes: fortepijonui, pučiamųjų orkestrui ir simfoniniam orkestrui. Ši bežodė versija oficialiai tapo Europos Bendrijų (vėliau – Europos Sąjungos) himnu 1985 metais. Muzika be žodžių leido kiekvienam klausytojui interpretuoti laisvės, taikos ir solidarumo vertybes savaip, neprisirišant prie konkrečios kalbos barjerų.
Simbolika ir interpretacijos: ką himnas reiškia šiandien?
Nors oficialiai himnas neturi teksto, Šilerio eilės visada išlieka potekstėje. Jos kalba apie utopinę viziją, kurioje socialiniai skirtumai išnyksta, o žmonės susivienija bendram gėriui. Šiandienos kontekste „Odė džiaugsmui“ interpretuojama kaip:
- Laisvės simbolis: Vienas įsimintiniausių atlikimų įvyko 1989 m. Kalėdas, kai griuvo Berlyno siena. Dirigentas Leonardas Bernsteinas tuomet pakeitė žodį „Freude“ (džiaugsmas) į „Freiheit“ (laisvė), taip pabrėždamas istorinį momentą.
- Demokratijos garantas: Melodija dažnai skamba per oficialius ES renginius, inauguracijas ir valstybių vadovų susitikimus, primindama apie bendras Europos vertybes – žmogaus teises ir teisės viršenybę.
- Kultūrinis tiltas: Tai vienas iš nedaugelio simbolių, kuris nėra susijęs su karine pergale ar vienos tautos dominavimu. Tai himnas taikai.
Verta paminėti, kad kūrinys ne visada buvo naudojamas tik pozityviame kontekste. Istorijos eigoje juo bandė manipuliuoti įvairūs režimai, įskaitant nacių Vokietiją, kurie bandė pasisavinti Bethoveno muziką savo propagandai. Taip pat įdomus faktas, kad 1974–1979 metais „Odė džiaugsmui“ (su pakeistu tekstu) buvo Rodezijos – nepripažintos valstybės Afrikoje, garsėjusios rasine segregacija – himnas. Tai rodo, kad muzika pati savaime yra galingas įrankis, o jos prasmė priklauso nuo to, kas ir kokiu tikslu ją naudoja. Tačiau Europos Sąjungos kontekste ji galutinai įsitvirtino kaip demokratijos ir humanizmo simbolis.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Kadangi apie Europos himną sklando daug mitų ir neaiškumų, pateikiame atsakymus į dažniausiai kylančius klausimus.
- Ar Europos himnas turi oficialius žodžius?
Ne, oficialus Europos Sąjungos himnas yra tik instrumentinis. Nors originalioje Bethoveno simfonijoje choras dainuoja F. Šilerio eiles vokiečių kalba, oficialioje himno versijoje žodžių atsisakyta siekiant išvengti vienos kalbos dominavimo ir padaryti himną priimtiną visoms narėms. - Kas sukūrė himno aranžuotę?
Oficialią instrumentinę aranžuotę Europos Tarybos užsakymu parengė garsus austrų dirigentas Herbertas fon Karajanas (Herbert von Karajan). Jis sukūrė versiją, kuri yra trumpesnė ir pritaikyta naudoti oficialiose ceremonijose. - Ar šis himnas pakeičia nacionalinius valstybių himnus?
Tikrai ne. Europos himnas nėra skirtas pakeisti nacionalinius valstybių narių himnus. Jo tikslas – papildyti juos, simbolizuojant bendras vertybes ir valstybių sąjungą, o ne atskirų tautinių identitetų panaikinimą. - Kada pirmą kartą ši melodija buvo pasiūlyta kaip himnas?
Grafas Richardas von Coudenhove-Kalergi pasiūlė šią idėją dar 1929 metais, tačiau oficialiai Europos Taryba himną patvirtino 1972 m., o Europos Sąjunga – 1985 m.
„Odė džiaugsmui“ šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje ir visuomeninėse akcijose
Nors tai yra klasikinis kūrinys, „Odė džiaugsmui“ gyvena aktyvų gyvenimą ir už koncertų salių ar politinių kabinetų ribų. Ši melodija tapo neatsiejama populiariosios kultūros dalimi, dažnai naudojama filmuose, reklamose ir net protesto akcijose. Vienas garsiausių ir kontroversiškiausių panaudojimo atvejų kine – Stanley Kubricko filmas „Prisukamas apelsinas“ (A Clockwork Orange), kur pagrindinis herojus dievina Bethoveną, tačiau pati muzika kontekstualizuojama smurto scenose, taip keliant klausimus apie aukštosios kultūros ir žmogaus prigimties dvilypumą.
Tačiau bene labiausiai širdį virpinantys momentai šiais laikais yra susiję su spontaniškais pasirodymais, vadinamaisiais „flash mob“. Vienas iš labiausiai internete paplitusių vaizdo įrašų buvo nufilmuotas Sabadell mieste, Ispanijoje, kur vienas kontrabosininkas pradėjo groti aikštėje, o prie jo pamažu prisijungė visas orkestras ir choras, sukrėtę praeivius savo didybe. Tokios akcijos dar kartą įrodo, kad Bethoveno ir Šilerio žinutė apie žmonių vienybę nėra pasenusi. Priešingai – globalizacijos ir neramumų laikais paprastas, bet galingas kvietimas susiburti, kurį spinduliuoja ši muzika, yra reikalingas labiau nei bet kada anksčiau. Tai nebėra tik Europos himnas; tai tapo universaliu žmogiškumo garso takeliu.
