Vilnius dažnai vadinamas baroko miestu, o jo senamiesčio gatvelės tiesiog alsuoja istorija, tačiau net ir gausybėje architektūrinių perlų Antakalnio rajone stūksanti šventovė užima visiškai išskirtinę vietą. Daugelis keliautojų ir meno istorikų sutaria, kad tai nėra eilinė bažnyčia – tai vienas įspūdingiausių brandžiojo baroko pavyzdžių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų bei Šiaurės Europoje. Praeivį ji gali apgauti savo ganėtinai santūriu, nors ir didingu fasadu, tačiau tikroji magija prasideda peržengus slenkstį. Tai vieta, kurioje architektūra susilieja su skulptūra, o religinis jausmas persipina su galingų istorinių asmenybių ambicijomis. Ši bažnyčia yra gyvas įrodymas, kaip po kruvinų karų ir negandų XVII amžiuje Vilnius sugebėjo pakilti ir sukurti kažką, kas net ir praėjus šimtmečiams verčia lankytojus sulaikyti kvėpavimą.
Fundatoriaus ambicijos ir padėka Dievui
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios atsiradimo istorija yra neatsiejama nuo vienos įtakingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių – Pacų, o ypač nuo etmono Mykolo Kazimiero Paco asmenybės. XVII a. vidurys Lietuvai buvo tragiškas: valstybę niokojo karai su Maskva, badas ir maras. Kuomet okupacinė kariuomenė buvo išvyta ir Vilnius išvaduotas, M. K. Pacas nusprendė pastatyti bažnyčią kaip padėkos ženklą Dievui už pergalę ir savo paties išsigelbėjimą (legenda pasakoja, kad jis pasislėpė griuvėsiuose nuo sukilusių kareivių ir davė įžadą pastatyti šventovę, jei liks gyvas).
Statybos prasidėjo 1668 metais. Pacas šiam projektui negailėjo lėšų – jis norėjo sukurti ne tik maldos namus, bet ir paminklą savo giminei bei savo pasiekimams. Tai puikiai atsispindi fasade esančiame užraše: „Regina Pacis funda nos in pace“ (Taikos Karaliene, stiprink mus taikoje). Šis užrašas turi dviprasmišką reikšmę, nes lotyniškas žodis „Pacis“ nurodo ir į taiką, ir į fundatoriaus pavardę – Pacas.
Baltasis interjero stebuklas
Jei bažnyčios išorė atrodo gana tradicinė ir monumentali, tai vidus yra visiškas kontrastas. Čia nerasite barokui būdingo aukso pertekliaus ar spalvoto marmuro gausos. Visas interjeras spindi akinančiu baltumu. Tai buvo sąmoningas meninis sprendimas, leidžiantis visą dėmesį sutelkti į formų žaismą ir šviesos bei šešėlių teatrą.
Interjero dekoras – tai stiuko (gipso ir marmuro dulkių mišinio) lipdinių karalystė. Skaičiuojama, kad bažnyčioje yra daugiau nei 2000 skulptūrinių figūrų. Tai ne tik šventieji ar angelai. Čia galima rasti visą barokinį pasaulėvaizdį:
- Bibliniai personažai: apaštalai, kankiniai ir pranašai, žvelgiantys į lankytojus iš palubių ir koplyčių.
- Alegorinės figūros: dorybės, ydos, metų laikai ir stichijos.
- Demonai ir fantastinės būtybės: drakonai, kentaurai ir kitos mitinės būtybės, simbolizuojančios nugalėtą blogį.
- Kasdienybės atspindžiai: amatininkai, kariai ir net patys menininkai, kūrę šį šedevrą.
Visas šis lipdinių ansamblis sukuria judėjimo įspūdį – atrodo, kad sienos gyvos, pulsuojančios ir kyla į dangų. Tai vadinamasis „horror vacui“ (tuštumos baimė) principas, kai beveik kiekvienas kvadratinis centimetras yra užpildytas dekoru, tačiau dėl baltos spalvos visuma neatrodo perkrauta ar slegianti.
Italų meistrų pėdsakai Vilniuje
Norėdamas įgyvendinti savo viziją, M. K. Pacas pasikvietė geriausius to meto meistrus iš Italijos. Pagrindiniai interjero kūrėjai buvo skulptoriai Giovanni Pietro Perti (Džovanis Pjetras Pertis) ir Giovanni Maria Galli (Džovanis Marija Galis). Pertis buvo atsakingas už figūrines kompozicijas – žmonių ir gyvūnų veidus, kūnus, o Galis kūrė ornamentiką – gėlių girliandas, augalinius motyvus ir abstrakčias formas.
Šių dviejų meistrų duetas dirbo daugelį metų, o jų darbas Vilniuje laikomas vienu brandžiausių stiuko lipdybos pavyzdžių Europoje. Įdomu tai, kad meistrai į savo kūrinius įterpė ir šiek tiek humoro bei paslapčių. Atidesnis lankytojas gali pastebėti figūras, kurios atrodo lyg šnekučiuotųsi tarpusavyje, arba veidus, kurie, manoma, yra pačių meistrų autoportretai.
Simboliai ir detalės, kurių negalima praleisti
Lankantis šioje bažnyčioje, lengva pasiklysti detalių gausoje. Tačiau yra keletas elementų, į kuriuos privalo atkreipti dėmesį kiekvienas svečias, norintis suprasti tikrąją šios vietos dvasią:
- Laivo formos sietynas: Bažnyčios centre kabo unikalus krištolinis sietynas, primenantis burlaivį. Tai Šv. Petro – žvejo – simbolis, primenantis apie Bažnyčią kaip laivą, plaukiantį per audringas istorijos jūras. Jis buvo pagamintas Latvijoje 1905 metais.
- Mirties būgnininkas: Prie pat įėjimo, kairėje pusėje, nišoje galima pamatyti šiurpą keliančią, bet meniškai tobulą giltinės figūrą su dalgiu ir būgnais. Tai „memento mori“ (atmink, kad mirsi) priminimas – kad ir kokie galingi būtume, mirtis laukia visų.
- Paco antkapinė plokštė: Nors bažnyčia spindi prabanga, jos fundatorius pasirinko būti palaidotas itin kukliai. Jo palaikai ilsisi rūsyje po slenksčiu, o ant laiptų, vedančių į bažnyčią, kadaise buvo (dabar perkelta ant sienos, dešinėje nuo įėjimo) plokštė su užrašu „Hic jacet peccator“ (Čia guli nusidėjėlis). Tai rodo didiko norą nusižeminti prieš Dievą – kad kiekvienas, einantis į bažnyčią, „pamintų“ jo nuodėmes.
- Didysis altorius: Įdomu tai, kad bažnyčia ilgą laiką neturėjo tradicinio pagrindinio altoriaus su paveikslu. Jo vietoje buvo tiesiog langas ir erdvė. Dabartinis altorius su Šv. Petro ir Povilo atsisveikinimo paveikslu atsirado vėliau, tačiau daugelis menotyrininkų teigia, kad pati bažnyčios erdvė ir šviesa yra tikrasis altorius.
Šviesos architektūra
Barokas – tai šviesos menas. Architektai suprojektavo langus ir kupolą taip, kad natūrali šviesa kristų tam tikru kampu, išryškindama lipdinių reljefą. Ryte ir vakare bažnyčia atrodo skirtingai. Saulėtą dieną balta spalva tampa akinanti, sukurdama dangiškos karalystės iliuziją, o apsiniaukusią dieną šešėliai pagilina skulptūrų dramatiškumą.
Praktinė informacija lankytojams
Norint visapusiškai pasimėgauti šiuo baroko šedevru, verta žinoti keletą praktinių dalykų. Bažnyčia yra veikianti, joje reguliariai vyksta pamaldos, todėl turistams rekomenduojama lankytis tuo metu, kai nevyksta Šv. Mišios.
Vieta: Antakalnio g. 1, Vilnius. Tai yra Antakalnio pradžia, lengvai pasiekiama pėsčiomis nuo Katedros aikštės (apie 20-25 min.) arba viešuoju transportu (troleibusais Nr. 2, 4, 17, 19 ir kt.).
Apranga: Kaip ir bet kurioje katalikų šventovėje, prašoma laikytis padorios aprangos kodo – vengti itin atvirų drabužių, o vyrams nusiimti kepures.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar įėjimas į bažnyčią yra mokamas?
Ne, įėjimas į Šv. Petro ir Povilo bažnyčią yra nemokamas. Tačiau lankytojai gali palikti auką bažnyčios išlaikymui ir tvarkymui tam skirtose aukų dėžutėse.
Ar galima bažnyčios viduje fotografuoti?
Taip, fotografuoti leidžiama, tačiau rekomenduojama nenaudoti blykstės, kad nebūtų trikdoma rimtis ir kenkiama seniems meno kūriniams. Mišių metu fotografuoti ir filmuoti yra nepagarbu ir draudžiama.
Kiek laiko vertėtų skirti vizitui?
Norint tiesiog apžvelgti bažnyčią, užteks 15–20 minučių. Tačiau jei norite atidžiai apžiūrėti detales, lipdinius, šonines koplyčias ir pajausti atmosferą, rekomenduojama skirti bent 45 minutes ar valandą.
Ar bažnyčia pritaikyta neįgaliesiems?
Pagrindinis įėjimas turi laiptus, tačiau pastaraisiais metais stengiamasi gerinti prieinamumą. Dėl tikslios informacijos apie panduso buvimą ar alternatyvų įėjimą geriausia pasiteirauti vietoje arba patikrinti naujausią informaciją parapijos svetainėje, nes situacija gali keistis dėl vykdomų tvarkymo darbų.
Kada geriausia lankytis, norint išvengti minių?
Daugiausia turistų būna vasaros sezono metu, savaitgaliais ir vidurdienį. Jei norite ramybės ir tylos, geriausia atvykti darbo dienomis ryte (tarp 9:00 ir 11:00 val.) arba popietę, kai nėra pamaldų.
Amžinasis grožis, peržengiantis laiko ribas
Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia nėra tik pastatas iš plytų ir kalkių. Tai žmogaus dvasios triumfo simbolis, įrodantis, kad net po sunkiausių išbandymų įmanoma sukurti grožį, kuris pergyvena amžius. Kiekvienas apsilankęs čia išsineša ne tik nuotraukas, bet ir unikalų jausmą – tarsi būtų trumpam prisilietęs prie kažko didingo ir nežemiško. Nesvarbu, ar esate tikintis, ar meno mylėtojas, ar tiesiog smalsus keliautojas – šis baroko perlas paliks neišdildomą įspūdį ir privers į Vilnių pažvelgti visiškai kitomis akimis. Tai vieta, į kurią norisi sugrįžti, nes kiekvieną kartą joje atrandama vis nauja detalė, pasislėpusi baltuose stiuko vingiuose.
