Vilnius yra vienas žaliausių miestų Europoje, tačiau net ir ilgamečiai sostinės gyventojai dažnai nustemba sužinoję, kokie gamtos turtai slepiasi visai šalia judrių gatvių ar miegamųjų rajonų. Takas aplink Vilnių, dar žinomas kaip „100 km takas”, tapo tikru fenomenu bėgikų, žygeivių ir gamtos mylėtojų bendruomenėje. Tai ne šiaip paprastas pasivaikščiojimo maršrutas, o vientisa, maždaug 100 kilometrų ilgio trasa, jungianti gražiausius miesto miškus, atodangas, upių slėnius ir architektūrinius objektus. Nors daugelis ryžtasi įveikti šį iššūkį per kelis kartus ar net vienu ypu, dažniausiai kyla klausimas: nuo ko pradėti ir kurios atkarpos vertos didžiausio dėmesio, jei turite tik pusdienį ar kelias laisvas valandas?
Kodėl 100 km takas yra unikalus reiškinys?
Tako aplink Vilnių koncepcija gimė iš noro parodyti, kad sostinėje galima pasijusti lyg laukinėje gamtoje neišvykus iš miesto ribų. Maršrutas suprojektuotas taip, kad didžiąją laiko dalį keliautumėte miško takeliais, žvyrkeliais ar pievomis, o asfalto dangos pasitaikytų tik minimaliai, dažniausiai tik kertant gatves ar tiltus. Tai leidžia visiškai atitrūkti nuo urbanistinio triukšmo.
Vienas didžiausių šio tako privalumų – jo universalumas. Jis tinkamas tiek pradedantiesiems ėjikams, kurie nori ramiai praleisti sekmadienį, tiek patyrusiems ultramaratonininkams, ieškantiems rimto fizinio krūvio. Reljefas čia nėra lygus – Vilnius pasižymi kalvotomis vietovėmis, tad einant taku tenka įveikti nemažai stačių įkalnių ir nusileidimų, ypač ties upių slėniais ir eroziniais kalvynais.
Gražiausios atkarpos: ką rinktis pagal poreikius?
Visą taką įveikti vienu kartu yra rimtas fizinis ir psichologinis iššūkis, todėl dauguma žmonių renkasi jį skaidyti į 10 ar daugiau atkarpų. Štai kelios rekomendacijos, kurias dalis rinktis priklausomai nuo to, ką norite pamatyti:
1. Pavilnių regioninis parkas: Pūčkoriai ir Ribiškės
Tai viena vaizdingiausių, bet ir fiziškai viena sunkesnių atkarpų. Ji driekiasi per Pavilnių regioninį parką, kurio reljefas primena kalnus. Čia būtina aplankyti:
- Pūčkorių atodanga: Aukščiausia ir viena įspūdingiausių atodangų Lietuvoje, nuo kurios atsiveria nuostabi Vilnios slėnio panorama.
- Belmontas: Puiki vieta sustoti pailsėti, pasigrožėti kriokliais ir senojo malūno architektūra.
- Ribiškių takai: Ši dalis vingiuoja per erozinį kalvyną. Takas čia nuolat kyla ir leidžiasi, vingiuoja tarp kalvų, sukurdamas „labirinto” pojūtį. Tai viena fotogeniškiausių vietų, ypač rudenį, kai medžiai nusidažo įvairiomis spalvomis.
2. Verkių regioninis parkas ir Žalieji ežerai
Jei ieškote ramybės ir vandens, ši atkarpa yra idealus pasirinkimas. Ji jungia istorinį paveldą su gamtos ramybe. Maršrutas veda pro Verkių rūmų ansamblį, nuo kurio atsiveria vaizdas į Neries vingį, ir tęsiasi gilyn į miškus link Žaliųjų ežerų.
Ši atkarpa pasižymi tankiais miškais ir stačiais šlaitais prie ežerų. Vasaros metu tai puikus pasirinkimas, nes žygį galima derinti su maudynėmis Balsio ežere. Tačiau pasiruoškite – čia gausu medinių laiptų, kuriais teks ir kilti, ir leistis.
3. Karoliniškių draustinis ir Plikakalnio atodanga
Norintiems pamatyti „atvirukinį” Vilniaus vaizdą, ši atkarpa yra privaloma. Takas veda viršutine šlaito briauna palei Nerį. Būtent čia rasite Plikakalnio atodangą, nuo kurios atsiveria bene geriausia miesto panorama: Vingio parkas, TV bokštas ir dangoraižių kalva matomi kaip ant delno.
Ši atkarpa yra lengviau pasiekiama viešuoju transportu ir yra trumpesnė, todėl puikiai tinka vakariniam pasivaikščiojimui stebint saulėlydį virš miesto.
4. Paneriai ir Gariūnai
Ši dalis dažnai nepelnytai pamirštama, tačiau ji siūlo visiškai kitokią patirtį. Čia takas kerta senąjį kelią į Kauną ir veda per Panerių miškus. Tai istoriškai jautri vieta, kurioje galima aplankyti Panerių memorialą. Be to, nuo Gariūnų kalvų atsiveria netikėti industrinio ir gamtinio Vilniaus kontrastai.
Praktiniai patarimai keliaujantiems
Nors takas yra mieste, ruoštis jam reikėtų kaip rimtam žygiui gamtoje. Štai keletas esminių patarimų, kurie padės išvengti nemalonių staigmenų:
- Avalynė: Pamirškite stilingus miesto batelius ar atviras basutes. Net ir sausu oru miško takeliai gali būti duobėti, pilni šaknų, o po lietaus – itin slidūs. Geri žygio batai (hiking boots) arba bėgimo bekele bateliai su grubiu padu yra būtini, ypač stačiose įkalnėse.
- Ženklinimas: Takas yra pažymėtas specialiais ženklais (dažniausiai raudonos rodyklės ant medžių ar stulpelių) bei informaciniais stendais. Tačiau vietomis ženklinimas gali būti pasislėpęs po lapija arba vandalų sugadintas. Todėl būtina turėti išmanųjį telefoną su parsisiųstu GPX maršrutu arba naudotis programėlėmis, kuriose šis takas yra sužymėtas (pvz., „Strava”, „Komoot” ar tiesiog „Google Maps” su įkeltu sluoksniu).
- Vanduo ir maistas: Nors esate Vilniuje, kai kuriose atkarpose (pavyzdžiui, miškuose tarp Aukštųjų Panerių ir Gariūnų arba giliau Verkiuose) parduotuvių ar kavinių gali nebūti 10–15 kilometrų spinduliu. Visada turėkite pakankamai vandens ir užkandžių.
- Reljefo įvertinimas: 100 km take bendras vertikalus pakilimas siekia apie 1500–2000 metrų (priklausomai nuo matavimo tikslumo). Tai reiškia, kad per visą maršrutą jūs tarsi įkopsite į nemažą kalną. Nepervertinkite savo jėgų – 20 km šiame take yra žymiai sunkiau nei 20 km lygiu šaligatviu.
Ar takas pritaikytas dviratininkams?
Tai vienas dažniausiai kylančių klausimų. Atsakymas yra dviprasmiškas: taip, bet su išlygomis. Takas aplink Vilnių visų pirma buvo projektuojamas pėstiesiems ir bėgikams. Daugelyje vietų (ypač Verkių, Karoliniškių ir Pavilnių parkuose) yra įrengti ilgi, statūs mediniai laiptai, kuriais dviratį teks neštis ant pečių. Taip pat pasitaiko siaurų takelių su gausybe šaknų, kur pravažiuoti gali tik labai patyrę kalnų dviratininkai (MTB).
Jei planuojate važiuoti dviračiu, rinkitės lygesnes atkarpas, pavyzdžiui, pietinėje miesto dalyje arba palei Neries krantines, ir būkite pasiruošę nulipti nuo dviračio sudėtingesnėse vietose. Plento ar miesto dviračiais į šį taką važiuoti nerekomenduojama.
Dažniausiai užduodami klausimai (FAQ)
Ar takas yra žiedinis?
Taip, takas sudaro uždarą žiedą aplink Vilniaus centrines ir periferines dalis, todėl pradėti ir baigti žygį galite toje pačioje vietoje. Žinoma, galite įveikti tik pasirinktą atkarpą ir namo grįžti viešuoju transportu ar taksi.
Ar galima eiti su vaikais?
Visas 100 km maršrutas vaikams būtų per sunkus, tačiau atskiros atkarpos yra puikiai tinkamos šeimoms. Pavyzdžiui, atkarpa aplink Pūčkorių atodangą ar Belmontą yra labai populiari tarp šeimų. Svarbu įvertinti vaiko ištvermę kalvotose vietovėse.
Ar galima eiti su šunimi?
Taip, takas yra draugiškas gyvūnams, tačiau privaloma laikytis viešosios tvarkos taisyklių. Kadangi takas kerta regioninius parkus ir draustinius, šuo privalo būti vedamas su pavadėliu, kad negąsdintų laukinių gyvūnų ir kitų žygeivių.
Kiek laiko užtrunka įveikti visą taką?
Ėjimo tempu visą 100 km maršrutą paprastai įveikiama per 3–5 dienas, einant po 20–30 km per dieną. Bėgikai ultramaratonininkai šį atstumą įveikia per 10–15 valandų, tačiau tai reikalauja specialaus pasiruošimo.
Ar maršrute yra kur pasistatyti palapinę?
Vilniaus miesto teritorijoje ir regioniniuose parkuose stovyklauti (statyti palapines ir kurti laužus) galima tik tam specialiai įrengtose ir pažymėtose vietose. Laukinis stovyklavimas miškuose yra draudžiamas. Dauguma žygeivių renkasi nakvynę namuose, kadangi takas visada yra arti miesto infrastruktūros.
Sezoniškumo įtaka ir tako grožis skirtingu metu
Vienas žavingiausių Tako aplink Vilnių aspektų yra jo kaita priklausomai nuo metų laiko. Vasarą takas suteikia pavėsį ir galimybę atsigaivinti ežeruose ar upėse, tačiau tanki lapija kartais užstoja panoraminius vaizdus. Ruduo šį maršrutą paverčia spalvų jūra – ypač atkarpose, kur dominuoja lapuočiai medžiai (Pavilniai, Karoliniškės). Tai bene populiariausias metas fotografijai.
Žiema takui suteikia naujų iššūkių ir grožio. Kai medžiai numeta lapus, atsiveria tokios perspektyvos ir toliai, kurių vasarą pamatyti neįmanoma. Be to, užšalęs gruntas palengvina ėjimą per šlapias ar pelkėtas vietas, kurios pavasarį ar rudenį gali būti sunkiai įveikiamos be guminių batų. Tačiau žiemą būtina būti atsargiems ant stačių šlaitų ir laiptų, kurie dažnai apledėja. Pavasaris džiugina bundančia gamta, žibuoklėmis nuklotais šlaitais ir paukščių giesmėmis, tačiau tai taip pat yra purvo sezonas, reikalaujantis kantrybės ir geros ekipuotės.
Nesvarbu, kurį metų laiką pasirinksite, takas visada pasiūlys naujų potyrių. Geriausia strategija – pradėti nuo trumpesnių, 10–15 kilometrų atkarpų savaitgaliais, pamažu susipažįstant su skirtingomis Vilniaus veido pusėmis. Taip ne tik pagerinsite fizinę formą, bet ir atrasite vietas, apie kurių egzistavimą gimtajame mieste galbūt net neįtarėte.
