Tilto ištakos – nuo medinės perėjos iki modernaus statinio
Pirmasis tiltas šioje vietoje buvo pastatytas dar XVII amžiuje, siekiant sujungti svarbius Vilniaus kvartalus abipus Neries. Tuo metu tai buvo paprastas medinis statinys, vadintas tiesiog „Vilniaus tiltu“. Dėl dažnų potvynių jis ne kartą buvo sugriautas ir atstatytas. 1739 metais pastatytas naujas medinis tiltas buvo vadinamas Žaliuoju dėl žalios spalvos turėklų – šis pavadinimas prigijo ir išliko iki šių dienų.
XX amžiuje, keičiantis politinėms santvarkoms, tiltas tapo svarbiu strateginiu ir simboliniu objektu. Po Antrojo pasaulinio karo, 1952 metais, vietoj sunaikinto senesniojo tilto buvo pastatytas naujas – plieno konstrukcijos, su keturiomis monumentaliomis skulptūrinėmis grupėmis. Būtent šios skulptūros vėliau tapo diskusijų ir ginčų epicentru.
Sovietinės skulptūros – ideologijos šešėlis ant Neries kranto
Keturios skulptūrinės grupės, kurios iki 2015 metų puošė Žaliąjį tiltą, buvo sukurtos sovietinės valdžios užsakymu. Jos simbolizavo darbininkus, kariuomenę, valstiečius ir jaunimą – temas, atspindinčias sovietinės propagandos idealus. Kiekviena iš jų turėjo savo pavadinimą: „Taikos sargyboje“, „Pramonė ir statyba“, „Žemės ūkis“ ir „Jaunimas“. Nors skulptūros buvo meninės vertės požiūriu techniškai meistriškos, jų turinys buvo giliai ideologizuotas.
Po nepriklausomybės atkūrimo šie kūriniai tapo ginčų objektu. Vieni matė juose istorijos dalį, primenančią praeitį, kiti – okupacijos simbolį, nesuderinamą su laisvos Lietuvos vertybėmis. Ilgainiui kilo klausimas: ar tokius kūrinius verta išsaugoti kaip meno pavyzdžius, ar pašalinti kaip praeities skaudulius?
Diskusijos dėl skulptūrų likimo
Žaliojo tilto skulptūrų klausimas tapo nacionalinės diskusijos tema. Kultūros paveldo komisijos, menotyrininkai, politikai ir visuomenė dalijosi skirtingomis nuomonėmis. Vieni teigė, kad skulptūros yra istorijos liudijimas, kurio negalima sunaikinti – kaip priminimo, jog laisvė neatsiranda be kovos su praeitimi. Kiti reikalavo jų pašalinimo, laikydami tai okupacijos simboliu, įžeidžiančiu laisvos Lietuvos žmonių atmintį.
2015 metais Vilniaus miesto savivaldybė nusprendė skulptūras nukelti, motyvuodama jų prasta technine būkle. Tačiau šis sprendimas turėjo ir simbolinę reikšmę – tai buvo atsisveikinimas su sovietinės ideologijos liekanomis viešosiose erdvėse. Nukėlus skulptūras, tiltas liko be savo ilgalaikių „gyventojų“, tačiau atvėrė naują puslapį miesto istorijoje.
Žalias tiltas šiandien – tarp atminties ir ateities
Šiandien Žalias tiltas išlaiko savo funkciją kaip svarbus transporto mazgas, tačiau kartu jis tapo ir kultūrinės refleksijos vieta. Nors skulptūrų nebėra, diskusijos apie jų reikšmę nesibaigė. Dalis vilniečių norėtų, kad čia atsirastų nauji meno kūriniai, atspindintys šiuolaikinės Lietuvos vertybes. Kiti mano, kad tiltas turėtų likti be dekoracijų – kaip simbolinis priminimas, kad istorijos našta kartais turi būti palikta tylai.
Vilniaus miesto valdžia ir menininkai svarsto įvairius variantus, kaip suteikti tiltui naują gyvybę. Kartais čia vyksta laikinos meno instaliacijos, socialinės akcijos ar šviesos parodos. Tokie projektai leidžia tiltui tapti šiuolaikinės miesto kultūros dalimi, išlaikant ryšį su praeitimi, bet žvelgiant į ateitį.
DUK
Kada buvo pastatytas dabartinis Žalias tiltas?
Šis tiltas buvo pastatytas 1952 metais, pakeisdamas senąjį, per Antrąjį pasaulinį karą sunaikintą medinį tiltą.
Kiek ir kokių skulptūrų buvo ant tilto?
Ant tilto stovėjo keturios skulptūrinės grupės: „Taikos sargyboje“, „Jaunimas“, „Pramonė ir statyba“ bei „Žemės ūkis“.
Kodėl skulptūros buvo pašalintos?
Oficialiai – dėl prastos techninės būklės, tačiau sprendimas turėjo ir simbolinę prasmę, susijusią su sovietinės ideologijos pabaiga viešosiose erdvėse.
Kur dabar yra skulptūros?
Po nukėlimo skulptūros buvo perduotos saugoti Nacionaliniam muziejui ir šiuo metu laikomos jo saugyklose.
Ar planuojama nauja meninė instaliacija ant Žaliojo tilto?
Kol kas nėra galutinio sprendimo, tačiau kartais tiltas tampa laikinu šiuolaikinio meno projektu vieta.
Tiltas kaip miesto gyvybės dalis
Žalias tiltas šiandien išlieka gyvas ne dėl skulptūrų, o dėl savo simbolinės reikšmės – jis primena, kaip istorija formuoja miestą, ir kaip miestiečiai geba iš naujo įprasminti erdves. Vaikštant per tiltą, galima pajusti Neries ramybę, išgirsti miesto šurmulį ir suprasti, kad net kontroversiškiausi objektai gali tapti tiltu tarp praeities ir dabarties.
