Palaikų pervežimas iš užsienio – sudėtingas procesas, apie kurį dažniausiai tenka pradėti galvoti pačiu sunkiausiu metu. Netikėta artimojo mirtis kitoje šalyje šeimai sukelia ne tik didžiulį emocinį sukrėtimą, bet ir daugybę praktinių klausimų. Kas išduos reikalingus dokumentus? Kaip kūnas pasieks Lietuvą? Kiek laiko tai užtruks ir kas turės padengti išlaidas? Tokiu metu svarbiausia neskubėti savarankiškai spręsti visų formalumų, o pirmiausia išsiaiškinti, ar žmogus buvo apdraustas ir kokia tvarka taikoma valstybėje, kurioje jis mirė.
Pirmiausia reikėtų patikrinti draudimą
Nelaimei įvykus užsienyje, vienas pirmųjų žingsnių turėtų būti kelionių, gyvybės ar kito turėto draudimo patikrinimas. Kai sutartyje numatytas repatriacijos draudimas, organizaciniais klausimais paprastai pasirūpina draudimo bendrovė. Ji susisiekia su vietos institucijomis, suderina dokumentus, transportą ir kitas būtinas paslaugas.
Apie įvykį draudikui reikėtų pranešti kuo greičiau. Savarankiškai užsakytos ir iš anksto nesuderintos paslaugos gali būti kompensuojamos ne visa apimtimi. Dėl to prieš pasirašant sutartis su užsienio laidojimo namais ar transporto bendrove verta gauti aiškų draudimo bendrovės atsakymą, ką ji organizuos ir kokias išlaidas padengs. Jeigu draudimo nebuvo arba jis neapima repatriacijos, visą procesą organizuoja artimieji. Dažniausiai jie kreipiasi į tarptautinio transportavimo patirties turinčią laidojimo paslaugų įmonę.
paskutineakimirka.lt nuotrauka
Konsulinė įstaiga padeda, tačiau transporto neorganizuoja
Artimieji neretai tikisi, kad velionio pargabenimu pasirūpins Lietuvos ambasada ar konsulatas. Diplomatinė atstovybė gali suteikti informaciją, paaiškinti vietos tvarką, padėti susisiekti su atsakingomis institucijomis ir tam tikrais atvejais išduoti reikalingą leidimą. Visgi, ji neapmoka ir pati neorganizuoja transportavimo ar laidotuvių. Tai lieka šeimos, draudimo bendrovės arba įgaliotos laidojimo paslaugų įmonės atsakomybė.
Reikalavimai priklauso nuo valstybės, kurioje žmogus mirė. Kai kuriais atvejais palaikams karste gabenti būtinas Lietuvos konsulinės įstaigos leidimas. Jeigu valstybė yra prisijungusi prie Europos Tarybos susitarimo dėl mirusiųjų kūnų pervežimo, vietos institucija gali išduoti specialų tarptautinį dokumentą, todėl papildomo Lietuvos atstovybės leidimo nebereikia. Urnai paprastai taikoma paprastesnė tvarka, tačiau vis tiek būtina turėti mirtį ir kremavimą patvirtinančius dokumentus. Tikslius reikalavimus kiekvienu atveju verta patikrinti atskirai, nes skirtingose šalyse jie nėra vienodi.
Kodėl dokumentų tvarkymas užtrunka?
Prieš išvežant mirusįjį turi būti oficialiai nustatytas ir užregistruotas mirties faktas. Įprastai reikalingas mirties liudijimas, asmens tapatybės dokumentas, medicininė pažyma apie mirties priežastį ir vietos institucijų leidimai. Gabenant kūną karste taip pat gali būti reikalaujama balzamavimo, specialaus karsto paruošimo bei patvirtinimo, kad jis atitinka tarptautinio transportavimo sąlygas.
Jeigu žmogus žuvo per nelaimingą atsitikimą, mirties aplinkybės nėra aiškios arba pradėtas teisėsaugos tyrimas, kūnas artimiesiems gali būti perduotas tik pasibaigus būtiniems procesiniams veiksmams. Tokiu atveju transportavimo įmonė negali paspartinti policijos, prokuratūros ar teismo sprendimų. Dėl šios priežasties tikslią pargabenimo datą ne visada įmanoma pasakyti iš karto. Papildomo laiko gali prireikti ir dokumentams išversti, patvirtinti ar legalizuoti. Ypač svarbu, kad visuose dokumentuose sutaptų mirusiojo vardas, pavardė, gimimo data ir kiti duomenys. Net nedidelė klaida gali sustabdyti procesą.
Karstas ar kremavimas užsienyje?
Šeima paprastai gali rinktis, ar į Lietuvą bus gabenamas kūnas karste, ar kremuoti palaikai urnoje. Sprendimą lemia artimųjų valia, velionio anksčiau išreikšti pageidavimai, religinės tradicijos, laikas ir finansinės galimybės.
Kūnui gabenti reikalingas specialiai paruoštas karstas ir sanitarinius reikalavimus atitinkantis transportas. Iš tolimesnių valstybių gali būti derinamas kelių ir oro transportas. Kremavimas užsienyje kai kuriais atvejais leidžia supaprastinti logistiką, tačiau prieš priimant sprendimą svarbu išsiaiškinti vietos krematoriumų terminus, kainas ir dokumentų išdavimo tvarką.
Nereikėtų vadovautis vien mažiausia pasiūlyta kaina. Sąmatoje turi būti aiškiai nurodyta, ar į ją įskaičiuotas kūno paėmimas, saugojimas, paruošimas, karstas arba urna, dokumentų tvarkymas, vertimas, kelionė ir perdavimas Lietuvoje. Priešingu atveju galutinė suma gali būti gerokai didesnė už pradinį pasiūlymą.
Ar galima gauti finansinę paramą?
Jeigu transportavimo išlaidos šeimai tampa per didele našta, verta pasidomėti galimybe kreiptis į savivaldybę. Parama skiriama ne visais atvejais. Vertinamos teisės aktuose nustatytos sąlygos, šeimos pajamos ir faktiškai patirtos išlaidos. Todėl būtina išsaugoti sutartis, sąskaitas, mokėjimo patvirtinimus ir kitus su pargabenimu susijusius dokumentus. Svarbu suprasti, kad parama paprastai nėra išmokama dar nepradėjus organizuoti proceso. Pirmiausia šeimai gali tekti atsiskaityti už suteiktas paslaugas, o vėliau pateikti prašymą kompensacijai gauti. Dėl konkrečių sąlygų geriausia kreiptis į savivaldybę pagal mirusiojo buvusią deklaruotą gyvenamąją vietą.
Svarbiausia – vienas procesą koordinuojantis asmuo
Netekties akivaizdoje šeimos nariai kartais atskirai skambina į ambasadą, ligoninę, draudimo bendrovę ir kelias laidojimo įmones. Informacija pradeda kartotis, o skirtingoms įstaigoms pateikiami nevienodi sprendimai. Daug sklandžiau, kai šeima paskiria vieną žmogų, kuris palaiko ryšį su visomis institucijomis ir perduoda informaciją kitiems artimiesiems.
Patyrusi laidojimo paslaugų bendrovė gali perimti didžiąją dalį praktinių rūpesčių, tačiau prieš pasirašant sutartį būtina aiškiai aptarti paslaugų apimtį, terminus, preliminarią kainą ir galimas papildomas išlaidas. Skaidrus susitarimas šiuo atveju svarbus ne mažiau nei greitis. Artimiesiems ir taip tenka išgyventi netektį, todėl gerai organizuotas procesas bent dalį administracinės naštos leidžia patikėti žmonėms, kurie su tokiomis situacijomis susiduria kasdien.
