Tikriausiai sunku būtų rasti žmogų, gimusį praėjusio amžiaus antroje pusėje ar net šio amžiaus pradžioje, kuris neatpažintų žaliąjį krokodilą su armonika ir keistą, didžiaausį padarą, atkeliavusį apelsinų dėžėje. Krokodilas Gena ir Kūlverstukas (originale – Čeburaška) tapo neatsiejama vaikystės dalimi milijonams žmonių. Tačiau už šių, rodos, paprastų ir naivių personažų slepiasi kur kas sudėtingesnė, įdomesnė ir netgi detektyvą primenanti atsiradimo istorija. Tai nėra tik pasaka apie draugystę; tai istorija apie talentingus kūrėjus, cenzūrą, atsitiktinumus, kurie pakeitė animacijos istoriją, ir apie tai, kaip paprastas žaislas su gamybiniu broku tapo tarptautiniu fenomenu.
Eduardas Uspenskis ir pirmasis literatūrinis eskizas
Viskas prasidėjo 1966 metais, kai rašytojas Eduardas Uspenskis išleido knygą „Krokodilas Gena ir jo draugai“. Įdomu tai, kad pirminėje knygos versijoje Kūlverstukas atrodė visiškai kitaip nei tas, kurį mes įpratę matyti ekrane. Knygoje jis buvo apibūdintas kaip bjaurus padaras su mažomis ausytėmis ir ruda, blizgančia vilna. Jis priminė keistą hibridą tarp voverės ir meškiuko, tačiau neturėjo to žavingo mielumo, kuris vėliau pavergė pasaulį.
Pats Uspenskis pasakojo kelias personažo atsiradimo versijas. Viena populiariausių legendų teigia, kad rašytojas svečiavosi pas draugą ir pamatė jo mažą dukterį, kuri matavosi kailinius. Kailiniai buvo jai gerokai per dideli, todėl mergaitė žengdavo žingsnį ir griūdavo. Draugas tuomet sušuko: „O, vėl kūlverstukas!“ (rus. „Opjat čeburachnulas!“). Šis veiksmažodis „čeburachnutsya“ (nugriūti, nusiversti) taip įstrigo rašytojui, kad jis nusprendė jį panaudoti būsimo personažo vardui.
Kita versija, kurią mėgo pasakoti autorius, susijusi su Odesos uostu. Esą kartą jis uoste matė, kaip kraunami bananai ir apelsinai. Tais laikais egzotiniai vaisiai buvo retenybė, o mintis, kad kažkas galėjo atkeliauti iš tolimų kraštų tiesiog vaisių dėžėje, atrodė romantiška ir paslaptinga. Taip gimė kanoninė istorija: nežinomas mokslui žvėrelis užmigo tropikuose, buvo supakuotas kartu su apelsinais ir atsidūrė didelio miesto parduotuvėje.
Kaip Leonidas Švarcmanas sukūrė tikrąjį Kūlverstuko veidą
Nors Eduardas Uspenskis sukūrė istoriją, tikrąjį Kūlverstuko vizualinį identitetą sukūrė legendinis „Sojuzmultfilm“ dailininkas Leonidas Švarcmanas. Kai 1969 metais režisierius Romanas Kačanovas nusprendė kurti lėlinį animacinį filmą, komanda susidūrė su problema: kaip turi atrodyti pagrindinis herojus?
Knygos iliustracijose Kūlverstukas dažnai buvo vaizduojamas su ilga uodega ir mažomis ausimis. Švarcmanas pradėjo eskizuoti. Jis palaipsniui trumpino kojas, kol jos visiškai dingo ir liko tik pėdos, o ausis, priešingai, pradėjo didinti. Dailininkas prisiminė, kad norėjo sukurti personažą, kuris keltų gailestį ir norą jį globoti. Didelės, liūdnos akys ir neproporcingai didelės ausys tapo tuo raktu, kuris atrakino žiūrovų širdis.
Būtent animaciniame filme Kūlverstukas tapo tuo mielu padaru, kurį žinome dabar. Jei ne Švarcmano vizualinė interpretacija, tikėtina, kad personažas būtų likęs tik dar vienu keistu knygos herojumi, o ne kultine figūra.
Krokodilas Gena: inteligentas su pypke
Krokodilas Gena – tai visiškai kitokio tipo personažas. Jis reprezentuoja vienišą inteligentą. 50-ies metų (kaip nurodoma knygoje), dirbantis zoologijos sode… krokodilu. Šis absurdiškas, bet genialus Uspenskio sprendimas pabrėžė sovietinio gyvenimo siurrealizmą: po darbo Gena apsirengia kostiumą, užsideda skrybėlę, pasiima pypkę ir eina namo, kur jo niekas nelaukia.
Yra teorijų, kad Genos prototipas buvo kompozitorius Janas Frenkelis. Pasakojama, kad kartą, animacijos kūrimo metu, Frenkelis pasakė, jog jaučiasi panašus į šį personažą. Jo melancholiška laikysena ir elegancija iš tiesų atsispindi Genos charakteryje. Gena yra mandagumo įsikūnijimas – jis niekada nekelia balso, visada stengiasi elgtis teisingai ir kovoja su neteisybe labai civilizuotais būdais.
Senutė Šapokliak: tikroji istorijos antagonistė
Negalima pamiršti ir pagrindinės piktadarės – senutės Šapokliak. Jos vardas kilęs nuo senovinio susilankstančio cilindro (pranc. chapeau claque). Uspenskis yra pripažinęs, kad šio personažo charakterį nurašė iš savo pirmosios žmonos. „Ji buvo labai kenksminga pilietė“, – juokaudavo rašytojas. Tačiau dailininkas Švarcmanas pridėjo ir savo uošvės bruožų, ypač kurdamas vizualinį senutės įvaizdį su kuodu ir ilga nosimi.
Cenzūra ir paslėptos prasmės
Nors šiandien tai atrodo kaip nekalta pasaka, sovietmečiu animacinis filmas susidūrė su cenzūros barjerais. Pavyzdžiui, antrojoje serijoje herojai bando tapti pionieriais. Cenzoriams nepatiko, kad pionieriai vaizduojami ne kaip idealūs herojai, o kaip paprasti vaikai, kurie nenori priimti į savo būrį keistų padarų. Tai buvo laikoma pasišaipymu iš organizacijos.
Taip pat buvo užkliuvusi „Draugystės namų“ statyba. Valdininkai įžvelgė aliuziją į neefektyvų sovietinį planavimą ir statybas, kurios trukdavo amžinybę. Tačiau, nepaisant kliūčių, filmo žavesys ir populiarumas buvo tokie dideli, kad visi draudimai galiausiai buvo apeiti. Kūlverstukas tapo savotišku disidentu – jis neturėjo dokumentų, gyveno telefono budelėje ir neatitiko jokių standartų, tačiau būtent todėl buvo toks artimas paprastiems žmonėms.
Japonijos fenomenas: kodėl „Čeb“ tapo žvaigžde?
Vienas įdomiausių faktų apie šiuos personažus yra jų neįtikėtina sėkmė Japonijoje. 2000-ųjų pradžioje japonai įsigijo teises į Kūlverstuką ir sukūrė savo animacinį serialą. Japonijos kultūroje egzistuoja „kawaii“ (mielumo) samprata, ir Kūlverstukas idealiai ją atitiko. Jo didelės akys, mažas ūgis ir pažeidžiamumas puikiai rezonavo su japonų estetika.
Japonijoje jis vadinamas „Chebi“ (Čebi). Ten jis tapo ne mažiau populiarus nei „Hello Kitty“ ar „Pokemonai“. Tai įrodo, kad Uspenskio ir Švarcmano sukurtas personažas peržengia kultūrines ir kalbines ribas – vienatvės ir draugystės paieškos temos yra universalios.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Žemiau pateikiame atsakymus į klausimus, kurie dažnai kyla nagrinėjant šių kultinių personažų istoriją.
-
Koks gyvūnas iš tikrųjų yra Kūlverstukas?
Moksliškai Kūlverstukas neegzistuoja. Knygoje jis pristatomas kaip „nežinomas mokslui žvėrelis“. Zoologijos sodo direktorius atmetė jį, nes jis nebuvo panašus nei į mešką, nei į zuikį. Tai fantastinė būtybė, simbolizuojanti unikalumą. -
Kodėl Krokodilas Gena rūko pypkę animaciniame filme vaikams?
Tuo metu, kai buvo kuriamas filmas (7-asis dešimtmetis), rūkymas nebuvo taip griežtai ribojamas ekrane kaip dabar. Pypkė buvo naudojama kaip atributo detalė, pabrėžianti Genos solidumą, ramybę ir inteligentiškumą, panašiai kaip Šerloko Holmso atveju. -
Ką reiškia žodis „Kūlverstukas“?
Lietuviškas vertimas „Kūlverstukas“ yra susijęs su veiksmu „verstis kūliais“. Tai gana tikslus rusiško žodžio „Čeburaška“ (nuo „čeburachnutsya“ – griūti, virsti) atitikmuo, apibūdinantis personažo nerangumą jam tik atsiradus. -
Ar tiesa, kad Kūlverstukas buvo olimpinis talismanas?
Taip, Kūlverstukas keletą kartų buvo pasirinktas kaip Rusijos olimpinės rinktinės talismanas vasaros ir žiemos olimpinėse žaidynėse (nuo 2004 m. Atėnų iki 2010 m. Vankuverio). Kiekvieną kartą jo kailiuko spalva keitėsi (buvo rudas, baltas, raudonas ir mėlynas).
Kultūrinis palikimas ir šiuolaikinis atgimimas
Krokodilas Gena ir Kūlverstukas nėra tik praeities reliktai. Jų istorija įrodo, kad nuoširdumas mene niekada nesensta. Įdomu stebėti, kaip šie personažai atgimsta šiuolaikiniame kine. 2023 metais pasirodęs vaidybinis filmas „Kūlverstukas“ (rus. Cheburashka) tapo visų laikų pelningiausiu filmu Rusijos kino istorijoje, aplenkdamas net Holivudo blokbasterius. Tai rodo, kad poreikis „gerietiškoms“ istorijoms apie draugystę ir priėmimą niekur nedingo.
Šių personažų sėkmės paslaptis slypi jų paprastume ir žmogiškume. Gena ir Kūlverstukas moko mus, kad nesvarbu, kaip tu atrodai ar iš kur atvykai (net jei tai apelsinų dėžė) – svarbiausia yra rasti saviškius ir statyti bendrus „Draugystės namus“. Tai pamoka, kurią išmokome vaikystėje, bet jos prasmę iki galo suprantame tik suaugę.
