Dažnai girdime žodį empatija, tačiau ne visada susimąstome, kokią milžinišką galią šis reiškinys turi mūsų kasdieniam gyvenimui ir ryšiams su aplinkiniais. Gyvenant sparčiai besikeičiančiame, technologijų valdomame pasaulyje, tikras, nuoširdus žmogiškasis ryšys tampa vis retesne ir brangesne vertybe. Konsultuojant poras, šeimas ir pavienius asmenis, psichologijos kabinetuose nuolat išryškėja viena esminė tiesa: nesvarbu, kokio pobūdžio yra konfliktas, jo šaknyse dažniausiai slypi elementarus nesusikalbėjimas ir nesugebėjimas suprasti kito žmogaus jausmų. Būtent čia į pagalbą ateina empatija – nematomas, bet itin tvirtas tiltas, sujungiantis du visiškai skirtingus vidinius pasaulius. Tai nėra vien tik gražus skambus žodis ar teorinė koncepcija; tai praktinis, kasdienis įgūdis, kurį naudojant galime sušvelninti pyktį, išsklaidyti nesusipratimus ir sukurti erdvę atvirumui. Šiame straipsnyje mes labai giliai panagrinėsime, kas iš tiesų slepiasi po šiuo populiariu terminu, kodėl jis yra kritiškai svarbus žmogaus psichologinei gerovei ir kaip šio unikalaus įgūdžio lavinimas gali neatpažįstamai transformuoti jūsų asmeninius bei profesinius santykius į kur kas prasmingesnius.
Kas iš tiesų yra empatija?
Moksliškai kalbant, empatija yra nepaprastai sudėtingas psichologinis bei neurologinis procesas, leidžiantis žmogui atpažinti, suprasti ir, tam tikra prasme, asmeniškai patirti kito žmogaus emocinę būseną. Neuromokslininkai teigia, kad šis gebėjimas yra glaudžiai susijęs su mūsų smegenyse esančiais veidrodiniais neuronais, kurie aktyvuojasi ne tik tuomet, kai mes patys atliekame tam tikrą veiksmą ar jaučiame emociją, bet ir tuomet, kai stebime kitą žmogų tai darant. Dažnai žmonės buityje painioja empatiją su gailesčiu ar paprasta simpatija, tačiau psichologiniu požiūriu tai yra visiškai skirtingi dalykai. Kai mes gailimės kito žmogaus, mes žiūrime į jo susiklosčiusią situaciją iš savo saugios perspektyvos, tarsi iš viršaus į apačią, ir dažnai jaučiame tam tikrą atsiribojimą. Tuo tarpu empatija reikalauja drąsos nusileisti į tą pačią tamsią emocinę erdvę, kurioje šiuo metu yra kitas asmuo, ir pamatyti bei pajausti pasaulį jo akimis.
Psichologijos specialistai nuolat pabrėžia, kad empatija jokiu būdu nėra tiesiog įgimtas talentas ar magiška savybė, kurią vieni laimingieji turi nuo gimimo, o kitiems lemta jos neturėti. Tai greičiau yra psichologinis raumuo, kurį galima ir netgi būtina nuolat treniruoti. Gebėjimas iš tikrųjų įsijausti į kito žmogaus kailį reikalauja aktyvaus ir sutelkto klausymosi, išankstinių nuostatų bei vertinimų atsisakymo ir drąsos susidurti su nepatogiomis, kartais net skausmingomis emocijomis. Kai mes praktikuojame tikrąją empatiją, mes tiesiogiai signalizuojame kitam žmogui: aš tave matau, aš tave girdžiu ir tavo jausmai šią akimirką man yra be galo svarbūs. Būtent tai sukuria tą išskirtinę saugią erdvę, kurioje gali augti abipusis pasitikėjimas, meilė ir beribis atvirumas.
Skirtingi empatijos tipai
Norint kur kas geriau ir giliau suprasti, kaip realiame gyvenime veikia empatija, svarbu žinoti, kad ji nėra vienalytė. Psichologai ir tyrėjai paprastai išskiria tris pagrindines empatijos rūšis. Tik visos šios rūšys kartu sudaro pilnavertį, brandų gebėjimą suprasti ir atjausti kitą asmenį.
Kognityvinė empatija
Tai yra daugiau intelektualinis žmogaus gebėjimas suprasti kito asmens perspektyvą ar psichologinę būseną. Ją moksliškai dar galima pavadinti paprastu perspektyvos perėmimu. Kognityvinė empatija yra neįkainojamas įgūdis derybose, verslo valdyme, vadyboje ir netgi kasdienėje, rutininėje komunikacijoje, nes ji leidžia labai tiksliai nuspėti, kaip kitas žmogus reaguos į tam tikrą pateiktą informaciją ar naujieną, net jei mes patys tų pačių emocijų asmeniškai neišgyvename. Tai tarsi kitų žmonių minčių skaitymas per loginę ir analitinę prizmę, leidžiantis prisitaikyti prie pašnekovo poreikių neprarandant savikontrolės.
Emocinė empatija
Ši empatijos rūšis, dar labai dažnai vadinama afektine empatija, pasireiškia tada, kai mes kone fiziškai pajuntame tai, ką jaučia kitas žmogus. Jei matote graudžiai verkiančią geriausią draugę ir jums pačiai akyse nevalingai kaupiasi ašaros, arba jei žiūrite įtemptą filmą ir jūsų širdis ima plakti greičiau kartu su pagrindiniu herojumi, tai yra ryškiausia emocinės empatijos išraiška. Šis tipas labai padeda kurti nepaprastai gilius, romantiškus ir artimus ryšius, nes leidžia tiesiogiai rezonuoti su kito žmogaus skausmu ar džiaugsmu. Tačiau psichologai įspėja: per didelė, nekontroliuojama emocinė empatija gali lemti greitą perdegimą, ypač padedamųjų profesijų atstovams, tokiems kaip gydytojai, mokytojai ar socialiniai darbuotojai.
Atjaučiamoji empatija
Tai pati aukščiausia ir brandžiausia empatijos forma, kurios turėtume siekti visi. Ji apima tiek kognityvinį kito žmogaus sudėtingos situacijos supratimą, tiek emocinį rezonansą su jo jausmais, bet taip pat prideda dar vieną labai svarbų elementą – aktyvų norą padėti. Atjaučiamoji empatija tiesiogiai skatina mus imtis konkrečių veiksmų, kad realiai palengvintume kito žmogaus kančią ar padėtume jam išspręsti problemą, tačiau mes tai darome visiškai neprarasdami savo pačių emocinės pusiausvyros ir stabilumo.
Kodėl empatija yra tvirtų santykių pamatas?
Absoliučiai bet kokie žmogiškieji santykiai – ar tai būtų aistringa romantinė partnerystė, ilgametė draugystė, ar kasdienis ryšys su kolegomis biure – tiesiog negali ilgai klestėti ir būti pilnavertiški be empatijos. Kai jos trūksta, tarpusavio bendravimas greitai tampa paviršutiniškas, sausas, o net ir menkiausi konfliktai sprendžiami ypač sunkiai, palikdami gilias nuoskaudas ir didinantys emocinį atstumą. Štai kelios esminės priežastys, kodėl šis psichologinis gebėjimas yra toks neįkainojamas mūsų gyvenime:
- Sukuriamas gilus psichologinis saugumas: Kai mes tvirtai žinome, kad būsime pilnai suprasti ir priimti net ir tuomet, kai rodome savo didžiausią pažeidžiamumą, silpnumą ar baimes, mes galiausiai nustojame dėvėti socialines kaukes. Tai leidžia mūsų santykiams pereiti į visiškai kitą, kur kas aukštesnį artumo ir intymumo lygį.
- Efektyvesnis ir taikesnis konfliktų sprendimas: Priešingai nei dažnai manoma, ginčai dažniausiai kyla visai ne dėl pačios problemos, o labiau dėl to, kad abi konfliktuojančios pusės jaučiasi ignoruojamos ir neišklausytos. Empatija stebuklingai leidžia sustabdyti automatines gynybines reakcijas ir pažvelgti į sudėtingą situaciją būtent partnerio akimis.
- Stiprinamas emocinis intymumas: Psichologiniai porų tyrimai vieningai rodo, kad tie partneriai, kurie nuolat ir sąmoningai praktikuoja empatiją, jaučia kur kas didesnį ilgalaikį pasitenkinimą savo santykiais. Gebėjimas kartu nuoširdžiai džiaugtis asmeniniais laimėjimais ir besąlygiškai palaikyti pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis yra tikroji ilgalaikės meilės paslaptis.
- Mažinamas lėtinio streso lygis organizme: Fiziologiniai tyrimai atskleidžia, kad vien buvimas šalia nuoširdžiai empatiško ir suprantančio žmogaus fiziologiškai ramina mūsų perdegusią nervų sistemą, ženkliai mažina streso hormono kortizolio kiekį ir tuo pačiu skatina oksitocino, dar plačiai žinomo kaip ryšio ir meilės hormono, gausų išsiskyrimą smegenyse.
Kaip atpažinti empatijos trūkumą aplinkoje?
Kartais mes giliai širdyje jaučiame, kad draugystėje, darbe ar romantiniuose santykiuose kažkas yra labai negerai, tačiau niekaip negalime to tiksliai ir aiškiai įvardinti. Labai dažnai tas nematomas dramblys kambaryje, trikdantis visą bendravimą, yra būtent elementarios empatijos trūkumas. Kasdienis bendravimas su žmogumi, kuriam chroniškai sunku įsijausti į kitų vidinę būseną, gali būti nepaprastai emociškai sekinantis. Laiku atpažinti tokią toksišką ar tiesiog nesveiką situaciją galima iš tam tikrų specifinių ir nuolat pasikartojančių elgesio modelių.
Pagrindiniai ir labiausiai pastebimi empatijos stygiaus požymiai yra šie:
- Nuolatinis ir egoistiškas pokalbio temos nukreipimas į save, ypač tuomet, kai jūs bandote pasidalinti savo pažeidžiamais išgyvenimais ar sunkumais.
- Jūsų tikrų emocijų atviras menkinimas ir neigimas standartinėmis frazėmis, tokiomis kaip nustok pagaliau dramatizuoti arba patikėk, tai tikrai nėra taip blogai, kaip tau dabar atrodo.
- Greitų, logiškų ir šaltų sprendimų siūlymas tuomet, kai jums visiškai nereikia patarimų, o tiesiog norisi būti išklausytam, priglaustam ir suprastam.
- Visiškas nesugebėjimas pripažinti savo asmeninių klaidų ir stiprus polinkis visada, net ir akivaizdžiose situacijose, kaltinti kitus dėl kilusių nesklandumų.
- Kūno kalbos neatitikimas su situacija – žmogus išlaiko visiškai šaltą, abejingą veido išraišką, nuolat tikrina telefoną ar vengia tiesioginio akių kontakto, kai jūs pasakojate jam labai jautrius, asmeniškus dalykus.
Praktiniai būdai lavinti savo empatiškumą
Pati geriausia žinia moderniojoje psichologijoje ir neuromoksle yra ta, kad mūsų smegenys yra plastiškos ir geba mokytis visą mūsų gyvenimą. Tai reiškia vieną paprastą dalyką: net jei šiuo metu jums iš tiesų sunku suprasti kitų žmonių siunčiamus emocinius signalus, jūs galite šį trūkstamą įgūdį išsiugdyti ir ištreniruoti. Kaip ir mokantis sudėtingos užsienio kalbos ar profesionaliai sportuojant, čia svarbiausia yra nuosekli, kasdienė praktika ir atviras noras tobulėti kaip asmenybei.
Pirmasis ir, ko gero, pats svarbiausias žingsnis šiame kelyje yra išmokti tikro aktyvaus klausymosi meno. Dažnai mes klausomės savo pašnekovo ne tam, kad jį iš tikrųjų suprastume, o vien tam, kad mintyse pasiruoštume savo skambiam atsakymui. Pabandykite kito pokalbio metu visą šimtaprocentinį dėmesį sutelkti tik į pašnekovą. Fiziškai padėkite į šalį savo išmanųjį telefoną, išlaikykite natūralų akių kontaktą ir atidžiai stebėkite ne tik sakomus žodžius, bet ir žmogaus kūno kalbą, jo mikro išraiškas, balso toną. Užuot iškart teikę savo logiškus patarimus, aktyviai naudokite atspindėjimo techniką. Pavyzdžiui, empatiškai galite pasakyti: iš to, ką dabar pasakoji, panašu, kad ši situacija darbe tave tikrai labai nuliūdino ir išmušė iš vėžių. Tai labai aiškiai parodo, kad jūs ne tik girdite žodžius, bet ir pagaunate emociją.
Kitas kritiškai svarbus aspektas lavinant empatiją – asmeninė savirefleksija ir emocinis raštingumas. Jei mes patys visiškai nesugebame atpažinti, priimti ir tiksliai įvardinti savo pačių viduje kylančių emocijų, mums bus be galo sunku ar net neįmanoma suprasti kitus. Todėl labai naudinga reguliariai skirti laiko asmeninio dienoraščio rašymui ar tiesiog ramiam pasėdėjimui su savo mintimis tyloje. Taip pat psichologai rekomenduoja nuolat plėsti savo akiratį: atvirai klausykitės įvairių žmonių gyvenimo istorijų, skaitykite kokybišką grožinę literatūrą, žiūrėkite gilius dokumentinius filmus apie visiškai skirtingas pasaulio kultūras ir kitokius gyvenimo būdus. Atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad grožinė literatūra ypač veiksmingai treniruoja kognityvinę empatiją, nes atidžiai skaitydami mes tiesiogiai patenkame į išgalvoto personažo vidinį pasaulį ir turime unikalią galimybę matyti bei vertinti situacijas išimtinai jo akimis.
Dažniausiai užduodami klausimai apie empatiją
Šioje gilioje ir kartais painioje psichologijos srityje žmonėms kyla labai daug natūralių neaiškumų, todėl mes kruopščiai atrinkome pačius dažniausiai užduodamus klausimus ir pateikiame jums psichologijos mokslo faktais paremtus atsakymus, kurie padės išsklaidyti populiariausius mitus.
Ar empatija ir užuojauta yra visiškai tas pats?
Ne, tai yra labai susiję, bet iš esmės skirtingi dalykai. Užuojauta dažniausiai reiškia tam tikro liūdesio ar atidaus gailesčio jautimą dėl kito žmogaus nelaimės, tačiau ji visiškai nereikalauja gilaus asmeninio emocinio įsijautimo į tą būseną. Empatija, tuo tarpu, reikalauja pasidalinti tuo pačiu jausmu, bent jau intelektualiniame ar emociniame lygmenyje, o ne tik pasyviai stebėti kito skausmą iš patogios šalies.
Ar įmanoma žmogui būti per daug empatiškam?
Taip, toks reiškinys psichologijoje tikrai egzistuoja ir jis kartais kliniškai vadinamas empatijos nuovargiu arba hiperempatija. Kai jautrus žmogus nevalingai sugeria per daug svetimų ir sunkių emocijų bei nesugeba atskirti savo asmeninių jausmų nuo aplinkinių, jis ilgainiui gali patirti didžiulį lėtinį stresą, nerimo atakas ir net visišką emocinį perdegimą. Todėl tiems, kurie iš prigimties yra labai empatiški, yra tiesiog gyvybiškai svarbu išmokti nustatyti tvirtas ir sveikas asmenines emocines ribas.
Ką turėčiau daryti, jei pastebiu, kad mano partneris visiškai nėra empatiškas?
Visų pirma, labai svarbu pradėti apie tai atvirai kalbėtis vengiant tiesioginių kaltinimų, vietoje to išmintingai naudojant aš žinutes, pavyzdžiui: aš jaučiuosi labai vieniša ir neišklausyta, kai tu pokalbio metu žiūri į televizorių. Kartais partneris iš prigimties nėra tyčia neempatiškas, tiesiog jis visai kitaip, galbūt praktiškiau, išreiškia savo rūpestį (pavyzdžiui, taisydamas sugedusius daiktus namuose, o ne kalbėdamas apie jausmus). Jei visgi situacija ilgą laiką nesikeičia ir tai kelia jums didelį skausmą bei vienišumo jausmą santykiuose, tikrai verta rimtai pasvarstyti apie profesionalią porų terapiją, kur nešališkas specialistas padės rasti efektyvių būdų sukurti saugų ir gilų emocinį ryšį abiem pusėms.
Žingsniai link gilesnio ryšio kasdienybėje
Galiausiai, mūsų santykių su kitais žmonėmis kokybė tiesiogiai priklauso nuo tų mažų, atrodytų, nereikšmingų kasdienių pastangų, kurias sąmoningai įdedame bandydami išgirsti ir suprasti žmones, su kuriais dalijamės savo trumpu gyvenimu. Jums tikrai nebūtina laukti didelės šeimos krizės ar rimto ginčo, kad pradėtumėte aktyviai taikyti empatijos principus. Kiekvienas paprastas pokalbis prie vakarienės stalo, kiekvienas rytinis susitikimas su kolegomis prie kavos aparato yra puiki ir nemokama galimybė praktikuoti šį gyvenimą keičiantį įgūdį.
Pradėkite šią kelionę nuo mažų kasdienių eksperimentų. Kai kitą kartą stipriai pajusite impulsyvų norą pertraukti kalbantį draugą ir kuo greičiau papasakoti savo patirtį ar problemą, tiesiog sąmoningai sustabdykite save. Leiskite jam visiškai baigti savo mintį, tuomet užduokite atvirą, skatinantį klausimą ir nuoširdžiai, be jokio išankstinio nusistatymo pasidomėkite jo vidine būsena. Taip pat labai verta visada prisiminti esminę taisyklę, kad bet kokia tikra empatija visų pirma prasideda nuo meilės ir supratimo pačiam sau. Jei mes nuolat būsime itin grubūs, kritiški ir neproporcingai reiklūs sau, mes labai sunkiai rasime bent lašelį švelnumo, atlaidumo ir supratimo kitiems žmonėms. Griežtas, bet sveikas asmeninių emocinių ribų brėžimas ir didžiulė pagarba savo paties vidiniams poreikiams sukuria tą būtinąją vidinę talpą, iš kurios mes vėliau galime dosniai semtis kantrybės, išminties ir gydančios atjautos visiems aplinkiniams.
